Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
14
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ALBINO ŽUKAUSKO TĖVIŠKĖ

Vienas originaliausių praėjusio šimtmečio lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, vertėjas Albinas Žukauskas (1912 01 25–1987 08 10) gimė ir augo Seinų valsčiuje (dab. Lenkija), lietuviškame Bubelių kaime – „pačiame poetiškiausiame pasaulio krašte. Turbūt todėl tėviškei atiteko išskirtinė vieta jo knygose: „Paveldėtas, iš Bubelių atneštas kraitis užplūdo pirmąsias mano knygas, jis pravertė ir vėliau, ir iki šiol jį laidžiai eikvoju“ (iš autobiografijos). „Kad ir ką rašyčiau, kūrinio apygardose visada šmirinėja tėvonija. (...) Esu labai dėkingas savo jaunystės upynams, ežerynams, dirvoms, pievoms ir raistams, miškams ir pomiškiams, skynimams ir želdiniams už brangias dovanas, už palankumą: saulėtekius, priešpiečius ir pietpiečius; lenkiuosi šviesybių mėnultekiams, tamsybių bežvaigždybėms – rudeninėms – už vilko akį – laužą Pamario ežero krantuose, kvepiančią žuvienę, tylų siaudesį, kaitrią krūminukę“. „Visi polėkiai ir nuosmukiai, gėriai, grožiai, žavesiai ir blogiai, negerumai, bjaurastys, baltosios vaikystės naktys ir juodieji vyro metų optimizmai, šviesieji liūdesiai, sveikas cinizmas ir liguistas atvirumas, mediniai namai aplink Seinų turgavietę ir senoviška, gūdi, visų pamiršta žydų liaudies giesmelė, sparnuoti velniai Žagarų bažnytėlėje, raguoti angelai Berznyke – tai mano poezijos žemė.“ (...) „Kas tų tėvonijos paukščių, paukščiukų, paukštelių paukštyčių, būdavo, čiulbėjimas, dainavimas, giedojimas, suokimas,  čirškimas, čežėjimas, griežimas, putpuliavimas, čyrenimas, čirvirvirvenimas, tarškimas, kleketavimas, kvaksėjimas, kvatojimas, kalenimas, klaksėjimas, volungiavimas, krankimas, kranksėjimas, kriekimas, baubimas, meketavimas, kvanksėjimas, ūbavimas, pypčiojimas, ūkavimas, kakšėjimas, girgždesys, gargždesys, gaudesys, uldesys, aldesys, žiugždesys, kurkesys, svirbesys – neperklausysi, nesuklausysi, neišklausysi – ausys plyšta! Iki šiol dar skamba širdyje“ (iš autobiografijos).
Muziejuje saugomas gerokas pluoštas poeto eilėraščių apie tėviškę, dvelkiančių meile ir nostalgija gimtajam kraštui, jo žmonėms ir pirmykštei gamtai („Alksnio nelabatvė“, „Bubeliai“, „Ilganakčiai“, „Seinų prieglauda“ ir kt.), rankraščių. Jie rašyti stambiu šriftu, mat pagyvenusio poeto regėjimas buvo itin silpnas. Išlikusios ir kelios senos pageltusios prieškarinės nuotraukos, kuriose rašytojas užfiksuotas su artimaisiais, giminėmis ir kitais Seinų krašto lietuviais. Viena jų ypač žavi: darželio gėlėse paskendę sėdi A. Žukausko motina, brolis Juozas (stovi) ir gražuolės seserys, vilkinčios retro stiliaus suknelėmis (1931 m.) Fone – medeliais apgaubta tėviškės namo siena su kruopščiai nudažytu langu ir dailiai nerta užuolaida. Aptinkame ir pora A. Žukausko darytų tėviškės, kurioje lankėsi 1959 m., nuotraukų: matome suvargusią, apirusią senąją trobą ir išlakią pušį, prie kurios jaunystėje mėgdavęs sėdėti, mąstyti ir rašyti eiles (ji saugoma valstybės, 20 m aukščio, kamieno apimtis – per 5 m). Vienoje jų rašytojas užrašęs: „Gimta troba buvo beveik dvigubai didesnė. Kairioji dalis apie 1960 m. nugriuvo.“ A. Žukauskas savo autobiografijoje rašė, kad jų sodyboje „jau šio amžiaus pradžioje veikė mokykla, kurioje „daraktaravo“ pažangus veikėjas, muzikas Antanas Krutulys. 1916 m. atvyko Stasys Tijūnaitis. Mokykla įsikūrė mūsų alkieriuje. Mane, penkiametį pienburnį, jis pasodino į mokyklos suolą, privertė pažinti raides. Per svarbesnes pamokas užkeldavo mane už krosnies ant džiūstančių malkų, kad netrukdyčiau kitiems mokiniams. Taip perėjau į antrąjį skyrių.“ Po karo tėviškėje apsigyveno A. Žukausko sesuo Aldona Latvienė, mirusi 1989 m. Jos artimiesiems išsikėlus į Vokietiją, troba liko tuščia.
Prie A. Žukausko pirkios „Aušros“ leidyklos ir Lietuvos rašytojų sąjungos pastangomis 2012 m. pastatytas didžiulis raudono granito paminklinis akmuo, skirtas rašytojo 100-osioms gimimo metinėms. Akmenį padovanojo Dusnyčios kaimo gyventojai Janina ir Algis Macukoniai. Jame įmontuota Krištupo Vilučio sukurta lenta su iškaltu poeto eilėraščio „Alksnio nelabatvė“ trieiliu:

Pavasarėjant norisi pabūti Bubeliuose,
Pasirymoti Paukščių Kelio nuosklandose,

Sutikti gražią šventę: alksnio iš numirusių prisikėlimą…      
                                                                                                                                                                                                                                                                           

Eksponatus muziejus įsigijo iš A. Žukausko 1980 m.

Daugiau apie rašytoją galite sužinoti apsilankę virtualioje parodoje>>

 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė

 

Visa galerija
Atgal