Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
lapkričio
2019

ALGIMANTO MIKUTOS EILĖRAŠTIS „PRIE S. NĖRIES KAPO“

Dauguma eilėraščių, skirtų Salomėjai Nėriai, parašyti po poetės mirties: švelnūs, melancholiški, nostalgiški. Rašyti žmonių, kurie ją gerai pažinojo: jos bendražygių, kolegų, kai kurie dedikuoti S. Nėriai, įkvėpimą randant jos pačios kūryboje. Tarp šių poetės archyvui ir atminimui labai svarbių kūrinių, saugomas ir poeto Algimanto Mikutos eilėraštis, rašytas apie 1962 m. Tuo metu poetės nebebuvo gyvos, bet ji akivaizdžiai gyvavo kitų atsiminimuose. Studentas A. Mikuta aprašė berželio pavėsyje supiltą S. Nėries kapą.
                        
Pilka ir žalia...
Tokios žemiškos spalvos
Akmuo ir beržas –
Lyg žemė visa.
Darganos prausia bronzinę galvą.
Darganos prausia...
O saulė šviesa,
Saulė karščiu
Į akmenį siurbias,
Sutviskus lūpose ir akyse.
 
Beržas saulėje rymo,
Beržas vėtroje plėšos,
Lyg ašaras berdamas smulkius lapus.
Man gera stovėti priešais
Ir kartoti posmus trapius...
Tavo posmus...
Lengvus kaip šio beržo plevenimas
Ir kietus lyg šitas akmuo.
Jais taip gera sveikint saulės srovenimą.
Ir taip gera audrai grūmot.
 
Pilka ir žalia...
Akmuo ir beržas šakotas...
Žemiškiausias derinys!
Ir kaip gera, kad jis atiduotas
Nemirtingajam žmogui.

 
            A. Mikuta „Prie S. Nėries kapo“


Liepos 7 d. Salomėja Nėris atsisveikino su šiuo pasauliu... Kitos dienos laikraštyje „Tiesa“ buvo išspausdinti pranešimai apie poetės mirtį ir sudaryta laidojimo komisija. Karolis Vairas-Račkauskas atsiminimuose pasakojo: „Liepos 8 d. buvau iškviestas į Kauno miesto komitetą, kur su partijos atstovais posėdžiavo vyriausybinė Salomėjos Nėries-Bučienės laidotuvių komisija, sužinojau, kad man buvo pavesta pasirūpinti pašarvoti velionę ir prižiūrėti laidotuvių tvarką. (...) Komisija vienbalsiai pripažino poetės kūnui pašarvoti tinkamiausią didžiąją Centrinės valstybinės bibliotekos skaityklą-salę (dabar KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyrius, Donelaičio g., Kaunas). Komisija vyko apžiūrėti ir išrinktos vietos kapui. Buvo nutarta palaidoti prie Kultūros muziejaus [dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus], gražioje aikštelėje, prie vakarinės muziejaus sienos, kur auga liūdni beržai. Šioje vietoje, komisijos nuomone, S. Nėris bus pradėjusi mūsų tautos Panteoną, skiriamą rašytojams, dailininkams, įvairiems veikėjams“. 

Fotonuotrauka daryta 1955 m., praėjus dešimt metų po poetės mirties, kai ant kapo jau stovėjo sutuoktinio skulptoriaus Bernardo Bučo sukurta skulptūra.
 

Parengė muziejininkė Asta Zenkevičienė.

 
 

 

Visa galerija
Atgal