Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
spalio
2020

A. JAKŠTO SIŲSTAS ATVIRLAIŠKIS

Šįkart Įdomaus eksponato rubrikoje – Adomo Jakšto-Aleksandro Dambrausko atvirlaiškis, kurį jis siuntė Maironiui į Peterburgą, rašytas Kaune 1906 m. spalio 1 d. Rašyta ant kortelės, panašios į atviruką, lietuviškai, tik adresas – rusiškai, smulkia dailia rašysena. Įspūdingiausias čia kreipinys „Brangus kun. Jonai“. Kreipiasi vardu. Vartydami kitų autorių laiškus ir sveikinimus, išlikusius Maironio archyve, matysime pagarbius kreipinius. „Mylimas Kanaunyke“, „Didžiai Gerbiamas Pralote“, „Gerbiamas Kunige Rektoriau“, – rašė bičiuliai kunigai. Vardą rasime tik ant jaunystės fotografijų, taip kreipėsi bendramoksliai klierikai.
Šis atvirlaiškis trumpas ir dalykiškas. Dviejų bičiulių pokalbis apie bendrus pažįstamus ir literatūrą. Abu profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet  A. Dambrauskas grįžo į Kauną 1906 m. ir kibo į kultūros dirvonus Lietuvoje.
Kunigas Aleksandras primena brangiam Jonui, kada grįžta vyskupas M. Paliulionis į Kauną, džiaugiasi, kad gavo leidimą leisti mėnesinį lietuvišką laikraštį „Draugija“, skirtą inteligentijai ir prašo atsiųsti kūrybos. Pasirašo „kun. A. Dambrauskas“. Kritikas ir poetas A. Jakštas-Dambrauskas buvo nepaprastai darbštus žmogus. Kūryboje reikalavo gilumo, aiškumo ir lengvumo. Žavėjosi Maironio kūryba.
Kai Maironis įsikūrė Kaune, A. Jakštas dažnai svečiuodavosi jo namuose. Skulptorius A. Aleksandravičius, pasakodamas apie Maironio svečius, pamini ir asketišką kunigą A. Dambrauską. Stebisi, kad „gyveno kaip ubagas. Kambary tik geležinė lova be čiužinio. Šalta, drėgna. Šnapso nė į burną neėmė, ir baisiai garbavojo bedievius“, – hiperbolizuoja A. Jakšto kuklumą skulptorius.
 

 Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė
 

Visa galerija
Atgal