Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

2015 METŲ EKSPEDICIJOS

2015-aisiais Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspedicijų maršrutai vingiavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei JAV. Muziejininkai lankė rašytojų gyventas vietas, tikslino biografijos faktus, rinko atsiminimus, ieškojo vertingos archyvinės medžiagos.
Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė organizavo ekspediciją, skirtą poeto, istoriko, leksikografo Dionizo Poškos 250-osioms gimimo metinėms. Vykta į Šilalės rajone esantį Bijotų kaimą. Kadaise čia būta Bijotų dvaro, vadinto Bardžiais. Jis priklausė Poškų-Paškevičių giminei. 1790–1791 m. dvaro centrą ir aplinkines žemes supirko D. Poška. Jis dvarą išgarsino tūkstantmečio ąžuolo kamiene 1812 metais įkūręs pirmąjį Lietuvoje istorijos muziejų. Dabar D. Poškos muziejus yra Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus padalinys. 2012 m., minint Baublių 200-ąsias įkūrimo metines, muziejus lankytojus pasitiko atsinaujinęs: Baubliai restauruoti, apsaugoti naujais gaubtais, atkurtas sunykęs vandens malūnas, sutvarkyta teritorija. Įdomu tai, kad atlikus archeologinius tyrimus, rasti buvusio namo pamatai. Spėjama, kad šiame pastate gyveno D. Poška. Ekspedicijos dalyviai fotografavo, išklausė išsamią ekskursiją, vėliau nuvyko į Kaltinėnus, kur senosiose kapinėse yra palaidotas D. Poška. Tame pačiame kape palaidota ir anksčiau mirusi jo žmona Uršulė Sasnauskytė. Užrašas ant kapo primena:
Žinok, ateivi, jog tas kapas yra
Tikro žemaičio ir garbingo vyro,
Kurs kalbą mūsų ištaisyti troško.
O pats vadinos Dionizas Poška.
Vykta ir į Raseinius. Fotografuota D. Poškos laikus menanti bažnyčia, vienuolynas: poetas apie 1786 metus pasirengė advokato tarnybai Raseiniuose ir čia su pertraukomis dirbo iki 1821-ųjų. Su D. Poška susijusių pastatų nėra išlikę.
Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė su kolege Nijole Raižyte vyko į Kelmės rajoną. Aplankytas Užventis, kuriame prabėgo rašytojos, vertėjos Marijos Pečkauskaitės, žinomos Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gražiausios jaunystės dienos. Išlikęs dvaro namas, statytas iš buko rąstų, senų medžių alėja, vandens malūnas, 2002 m. įsigytas ir restauruotas Alvydo ir Mildos Knyzelių. Dvaro pastate, ant kurio sienos pritvirtinta M. Pečkauskaitės atminimo lenta, dabar yra privatūs butai, gyvena keturios šeimos. Muziejininkai susipažino su Užvenčio dvaro svirne 2012 m. įrengta ekspozicija, skirta Šatrijos Raganai. Kelionės tikslas buvo filmuoti ir fotografuoti Užvenčio vaizdus, aplinką, menančią Marijos Pečkauskaitės laikmetį. Fotografuotas ir garsusis Šatrijos kalnas, esantis 12 kilometrų nuo Užvenčio. Manoma, kad slapyvardį Šatrijos Ragana rašytoja pasirinko pagal šio kalno pavadinimą.
Tuo pačiu tikslu – filmuoti ir fotografuoti – toliau keliauta į Ušnėnus. Juose ekspedicijos dalyvius pasitiko Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, žinomos Žemaitės slapyvardžiu, proanūkė Aldona Janavičienė, Povilo Višinskio muziejaus prižiūrėtoja. Žemaitė ir P. Višinskis buvo kaimynai, trobos šalia stovėję. Žymantų troba seniai nugriauta. Buvusį gyvenimą mena tik paminklinė lenta su užrašu ,,Čia buvusioje sodyboje 1884–1900 gyveno ir kūrė lietuvių literatūros klasikė Julija Žymantienė-Žemaitė“. Ušnėnuose Julija, nors ir sunkią darbų naštą vilkdama, pradėjo rašyti. Per trumpą laiką sukūrė savo geriausius apsakymus: „Marti“, „Topylis“, „Sutkai“, „Petras kurmelis“, „Sučiuptas velnias“. Ušnėnuose 1898-aisiais, nugyvenusi su Laurynu Žymantu 32 metus, liko našlė. Čia bičiuliautasi su kaimynų sūnumi Poviliuku Višinskiu, kuris ne tik knygų skaitymui parveždavo, bet ir ragino rašyti. A. Janavičienė aprodė įspūdingą Višinskių sodybą, apaugusią medžiais, aptvertą tvora, su darželiu, sodu, aviliais. Dviejų galų namas renovuotas 2013 m., stogas jau ne šiaudais, bet nendrėmis dengtas. Atminimo lentoje užrašas: „Šioje sodyboje gimė, praleido vaikystę ir vėliau dažnai lankydavosi lietuvių kultūros veikėjas, publicistas Povilas Višinskis (1875–1906)“. Name įrengta ekspozicija, su epochiniais baldais atkurtas P. Višinskio kambarys, galima pamatyti virtuvę ir kamarą.
2015-ųjų rugsėjį Maironio lietuvių literatūros muziejaus žmonės keliavo į Latviją. J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjui Alfonsui Pakėnui, organizavusiam šią ekspediciją, rūpėjo aplankyti ir nufotografuoti Daugpilio (buvusio Dinaburgo) vietas, susijusias su Vaižganto gyvenimu ir kūryba. Į  populiariąją Daugpilio realinę gimnaziją Juozas Tumas atvyko 1881 m., baigęs Kunigiškių pradžios mokyklą. Reikėjo laikyti sunkius stojamuosius egzaminus. Stojančiųjų buvo 150, priėmė tik 50. Pasak literatūros istoriko Aleksandro Merkelio, „Juozas Tumas egzaminus išlaikė ne tiek savo žiniomis, kiek savo gyvu temperamentu, drąsa ir simpatiškumu“. Daugpilyje jis mokėsi 1881–1888 m. Dabar buvusios realinės mokyklos pastate veikia ,,Vienibos“ pagrindinė mokykla. Ekspedicijos dalyviai susitiko su direktore Edita Zdanovska, kuri papasakojo mokyklos istoriją. Karo metu mokykla nukentėjo, liko tik pusė pastato. Atstatyta, todėl jau nėra tokia, kokioje mokėsi Vaižgantas. Lankytasi Daugpilio kraštotyros ir meno muziejuje, kuriame susipažinta su įvairiais dokumentais, liudijančiais apie J. Tumo mokslą ir gyvenimą šiame Latvijos mieste. Dabar Daugpilyje gyvena apie 1200 lietuvių. Jie ne tik žino, bet ir domisi Vaižganto kūryba. Bendruomenės bibliotekoje yra rašytojo knygų lietuvių ir rusų kalbomis.
Išeivių literatūros skyriaus vedėjos Virginijos Paplauskienės organizuotos ekspedicijos buvo skirtos poetams Faustui Kiršai ir Kaziui Bradūnui. F. Kiršos rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje negausus, todėl norėta jį papildyti. Tuo tikslu muziejininkai vyko į Zarasų kraštą. F. Kirša gimė 1891 m. Senadvaryje. Išlikęs gimtasis rašytojo namas, kuris dabar priklauso dailininkui, heraldikos žinovui ir kūrėjui Arvydui Každailiui. Jis ekspedicijos dalyvius supažindino su savo sukaupta F. Kiršos archyvine medžiaga, sutiko aprodyti Senadvario apylinkes. Lankytasi ir Antazavėje bei Antalieptėje, kurioje F. Kirša mokėsi, iš čia išvažiavo į Maskvą. Domėtasi ir tuo, kokius eksponatus, liudijančius poeto gyvenimą, saugo Zarasų krašto muziejus. Kelionės metu muziejininkus lydėjo kunigas Justas Jasėnas.
Vykdydama projektą „Išeivių rašytojų kultūros paveldo parvežimas ir išsiuntimas į Lietuvą“, V. Paplauskienė vyko į JAV. Čia F. Kiršos ekspedicija buvo tęsiama. Putname aplankyta ALKA, peržiūrėtas gausus poeto archyvas. Čikagoje aplankytas LTSC, tačiau medžiagos, susijusios su F. Kirša, rasta nedaug. Los Andžele bendrauta su ponu V. Lembertu, kuris rūpinosi F. Kirša jo paskutinėmis gyvenimo dienomis.
JAV taip pat vyko ekspedicija, skirta Kaziui Bradūnui. Galima džiaugtis sėkmingais muziejinių vertybių atradimais: K. Bradūno rinkinį, esantį Maironio lietuvių literatūros muziejuje, papildys poeto laiškai, fotografijos, knygos, dokumentai, rankraščiai. Pirmoji ekspedicijos dalis buvo vykdyta Lietuvoje – fotografuota K. Bradūno gimtinė Kiršuose, lankytasi jo atminimą saugančiame Vilkaviškyje ir Alvite.
Ruošiantis 2015 metų ekspedicijoms, Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkų dėmesio centre buvo rašytojai Bitė Vilimaitė, Antanas Kalanavičius, Romualdas Granauskas.
Muziejininkė Albina Protienė tikslino B. Vilimaitės gyvenimo faktus. Išsiaiškinta, jog novelių meistrė buvo santūri, uždara asmenybė. 2009-aisiais, po vienturčio sūnaus Igno mirties, prozininkė, gimusi 1943 metais Lazdijuose, sugrįžo į savąjį kraštą. Apsigyveno Lazdijų rajone, Avižienių kaimo daugiabutyje. Avižienius aplankę muziejininkai kalbino rašytojos buvusias kaimynes. Šios pasakojo, jog moters vienatvę skaidrino šunelis, kuriuo labai rūpinosi, su aplinkiniais ji mažai bendravo. Retai užeidavusi į svečius. Avižieniškiai neturi išsaugoję nei rašytojos fotografijų, nei kitokių daiktų. Tik kaimynė Milda Bernatavičienė parodė B. Vilimaitės jai dovanotą rankinuką. Rašytojas Romas Sadauskas pasirūpino, kad ant namo atsirastų medinė atminimo lenta. Deja, joje klaidingai nurodyti metai. Iš tikrųjų Bitė Vilimaitė Avižieniuose gyveno nuo 2010-ųjų iki mirties, 2014 m.
Muziejininkas Edmundas Kazlauskas ekspediciją skyrė tragiško likimo poetui Antanui Kalanavičiui. 1998 metais Perpetua Dumšienė perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui daug rašytojo rankraščių ir mašinraščių, po mirties rastų jo sodyboje gimtajame Sapiegiškės kaime, Varėnos rajone. Nufotografuoti šią sodybą bei kitas su A. Kalanavičiaus vaikyste, jaunyste ir paskutiniais gyvenimo metais susijusias vietas Nedzingės apylinkėse, surinkti informaciją apie kūrėją – toks buvo šios ekspedicijos tikslas. Jį įgyvendinti padėjo Nedzingės pagrindinės mokyklos mokytoja lituanistė Irena Maciulevičienė. Ji ne tik atvėrė duris į Nedzingės kraštotyros muziejų, kuriame yra poetui skirta memorialinė ekspozicija, bet ir lydėjo muziejininkus į Sapiegiškės kaimą, pasakojo apie skurdų ir sunkų A. Kalanavičiaus gyvenimą. Trobos, kurioje gyventa 40 metų, dabar likusi tik pusė: naujieji savininkai dalį nugriovė ir emigravo į užsienį. Tas trobos liekanas muziejininkai nufotografavo. Gal laikui bėgant nieko neliks? Kas dar prisimins, kad savitas, nepaprastai turtingo žodyno poetas dažnai neturėjo pastovaus darbo, pajamų, gyveno su motina, paskui, jai mirus, vienas. Laikė karvę, turėjo daržus, grybavo, gamino dekoratyvinius peilius su iš briedžio ragų ar ąžuolo išdrožtomis kriaunomis ir kūrė poeziją. Po A. Kalanavičiaus mirties ankstesniais metais sodyboje vykdavę „poetinių antaninių“ renginiai. A. Kalanavičius palaidotas Sapiegiškės kaimo kapinaitėse. Muziejininkai aplankė poeto ir jo tėvų Zigmo ir Petrės Kalanavičių kapus.
Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė rinko informaciją, fotografijas apie Romualdo Granausko atminimo įamžinimą. Prozininkas mirė 2014 metais spalio 28 dieną. Praėjus metams, Skuodo rajono savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas R. Granausko vardas. Atminimo lentomis paženklintos vietos, kuriose rašytojas gyveno, mokėsi ir dirbo. Užrašas ant didelio akmens Šauklių kaime byloja, jog „Šioje sodyboje užaugo rašytojas Romualdas Granauskas“. Atminimo lenta atidengta prie Mosėdžio gimnazijos, kurioje menininkas mokėsi ir dirbo. Šalia, nedideliame parke, iškilo skulptoriaus Stasio Budrikio R. Granausko gyvenimui skirtas paminklas „Skeltas riešutas“. Ši ekspedicija bus tęsiama kitais metais.
Vaikų literatūros muziejaus vedėjos Daivos Šarkanauskaitės sumanytos ekspedicijos tikslas – užrašyti atsiminimus apie Almą Karosaitę, 2014-ųjų rugsėjo 8-ąją tragiškai iš gyvenimo pasitraukusią menininkę. Artima bičiulė poetė Zita Gaižauskaitė patikslino rašytojos gimimo datą: Alma Karosaitė gimusi ne sausio 19-ąją, kaip rašoma enciklopedijose, bet sausio 1-ąją – pastorius įrašęs tėvo, norėjusio užrašyti kūdikį, atėjimo į bažnyčią dieną kaip vaiko gimimo laiką. Šį faktą paliudijo ir pusseserė Margarita Pociuvienė. Bičiulių, giminių atmintyje Alma Karosaitė išliko kaip geras, atjaučiantis žmogus, kurio išskirtiniai būdo bruožai buvę linksmumas, žaismingumas. Sunkiose gyvenimo situacijose rasdavusi vilties kibirkštėlę, vėliau, deja, užgesintą depresijos. Rašytoja Gintarė Adomaitytė yra sakiusi, jog Alma nepripažino dviejų dalykų – neteisybės ir apleistos žemės. Gyvendama užmiestyje, Šilėnuose, ji, tikras kaimo vaikas, rūpestingai prižiūrėjo, puoselėjo savo sodą ir daržą. Savo dvasia buvo svetima miestui. A. Karosaitė visada jautė stiprų ryšį su gimtine (kilusi iš Biržų krašto, Gavėnų).
Poetė puikiai mokėjo bendrauti su mažaisiais savo kūrybos skaitytojais, turėjo lengvo eiliavimo dovaną, kūrė šmaikščius kalambūrus. Vienas jų – liepiamosios nuosakos taisyklei įsidėmėti: Niekaip negaliu suvokti, kas ta valstybė. Vok, vok ir suvoksi. Į vaiko paklausimą, kaip ji viena parašanti tiek daug vienodų knygų, atsakiusi: Vaikeli, kai tu būsi jau ne mažas, / Aš pasakysiu tau, kas tai yra tiražas. A. Karosaitė norėjo, kad knygos mažųjų gyvenime atsirastų anksti, kai dedami asmenybės pamatai. Poetė teigė, jog knyga vaiko gyvenime turi būti tarp obuolio ir kamuolio.
Ekspedicijos metu užrašyti K. Urbos, St. Lipskio, Alg. Zurbos, R. Šavelio, J. Linkevičiaus, A. Karoso ir kitų atsiminimai apie A. Karosaitę.
Muziejininkė Vilma Petrikienė, ekspedicijos „Vaikų rašytoja Vytautė Žilinskaitė – gyva klasikė“ vadovė, su 85-erių metų kūrėja susitiko Vilniuje, Antakalnyje, jos jaukiame bute. Kartu buvę kolegos džiaugėsi, kad rašytoja sutiko priimti muziejininkus, nes V. Žilinskaitė nėra iš tų menininkų, kurie mėgsta susitikimus. Nustebinusi vaišingumu, perspėjusi, kad ją ,,baugina“ fotoaparatas, literatūros klasikė pasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybą, atskleidė kai kurių kūrinių gimimo paslaptis. Prisipažino, kad šiuo metu pasakų neberašanti, labai domisi mitologija: „Aš niekad nebuvau taip artimai susijusi su mitu, kaip dabar“. Varėnos rajone prie Merkio esančioje savo kaimo sodyboje daugybę vasarų užrašinėjo senų žmonių pasakojimus. Dabar – tai tikras lobis. Juk anų laikų senoliai dar žinojo, kur stovėjusi Žinyčia, kur tarp septynių ąžuolų aukodavo žyniai aukas. V. Žilinskaitė apie tai yra parašiusi straipsnį – Merkio krašto žmonės turi žinoti apie praeitį.
Muziejininkai dabar laukia V. Žilinskaitės Kaune, tikisi, jog rašytoja aplankys Vaikų literatūros muziejų, kuriame yra jos knygų veikėjams skirta ekspozicija.
Maironio lietuvių literatūros muziejus dėkoja visiems, padėjusiems organizuojant ir vykdant 2015 metų literatūrines ekspedicijas.

Parengė pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal