Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
26
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

2014 METŲ EKSPEDICIJOS

2014 metais Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspedicijos vyko įvairiose Lietuvos vietovėse.
Užrašyti atsiminimai, gauta eksponatų, fotografuotos atmintinos vietos. Margiausių įspūdžių daug. Jais su kolegomis noriai dalintasi – geroji patirtis naudinga visiems.
Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė kruopščiai parengė kelionės į Vandos Daugirdaitės-Sruogienės tėviškę maršrutą: studijuota sodybos istorija, jos likimas, dabartinė situacija. Važiuota į Žemaitiją, į Būgius, Naująją Akmenę, Viekšnius, Pavirvytę, Santeklius, Gyvolius. Rūpėjo, kas dar išliko iš senųjų laikų, ką dar galima sužinoti ir atrasti.
Būgiai – dvarelis,1827 m. įsigytas Antano Daugirdo, visą šimtmetį priklausė šiai giminei. Paskutinysis jo savininkas buvo Kazimieras Daugirdas (1865–1946) – V. Daugirdaitės-Sruogienės tėvas, Charkovo veterinarijos instituto auklėtinis, buvęs carinės Rusijos generolas, miškininkas ir ūkininkas. Vedęs Pavirvytės dvarininkaitę Jadvygą Paulavičiūtę, gyveno svetur (dukra Vanda 1899 metais gimė Piatigorske), tačiau vasaromis su šeima grįždavo į tėviškę. Vanda Daugirdaitė taip pat mėgo Būgius. Jau sukūrusi šeimą, kartu su vyru rašytoju B. Sruoga ir dukra Dalia dažnai lankydavosi tėvo dvare.  Čia buvo puikios sąlygos kūrybai. Būgiuose V. Sruogienė rašė „Lietuvos istoriją“, B. Sruoga – dramas „Milžino paunksmė“, „Baisioji naktis“, apysaką „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“.
Dabar dvaro vietą mena paminklinis akmuo ir kryžius, kurį 1996 m. K. Daugirdo ir jo šeimos atminimui sukūrė tautodailininkas P. Ratkevičius. Išlikęs tik senasis šulinys, arklidės pamatai… 1944-aisiais Būgių dvaras su visais pastatais sudegė. V. Daugirdaitė-Sruogienė ir dukra D. Sruogaitė-Bylienė paveldėtą tėvų žemę oficialiai padovanojo Lietuvos valstybei. Sąlyga buvo vienintelė: Daugirdų žemė prijungiama prie Kamanų rezervato – taip įamžinamas Kazimiero Daugirdo, ilgamečio miškų tvarkytojo atminimas…
Ekspedicijos metu buvo aplankytas ir Pavirvytės dvaras. Jo savininkas pedagogas Edvardas Paulavičius buvo V. Sruogienės motinos tėvas. Parko ir didelio sodo apsuptas Pavirvytės dvaras garsėjo puikia vieša biblioteka. E. Paulavičius keitėsi knygomis su kitais dvarininkais, Viekšnių inteligentais. Dažni svečiai čia buvo būsimieji profesoriai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos.
Ekspedicijos dalyviai susitiko su dabartiniu dvarvietės šeimininku Antanu Naujoku, kuris 2009 m. įsigijęs apleistą Pavirvytės dvarą stengiasi išsaugoti jo autentiškumą. A. Naujokaitis aprodė muziejininkams dvaro pastatą, rūsius, ledaunės liekanas, pirties griuvėsius, širdies formos akmenį, pasakojo apie dvaro prikėlimą naujam gyvenimui.
Ekspedicijos kelias toliau vedė į Santeklius. Čia tarpukariu mėgo lankytis Vanda ir Balys Sruogos, bičiuliavęsi su  Santeklių dvaro paskutine savininke, talentinga menininke Ona Bagnickaite, XX amžiaus pradžioje lankiusia drauge su M. K. Čiurlioniu Varšuvos meno mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais O. Bagnickaitė Rusijoje baigė audimo kursus ir, grįžusi į Lietuvą, į Santeklių dvarą, įsteigė audimo dirbtuvę. Šios audėjos dailių dirbinių savo namuose turėję ir Sruogos. Jiems dovanojusi ir tris japoniškas graviūras, pačios parsivežtas iš Japonijos. Dabar Santekliuose – tik dvaro pamatų liekanos, išlikęs kumetyno pastatas. Dvaras sunyko sovietinės valdžios metais.
Šalia Santeklių – Gyvolių kaimas. Jame ekspedicijos dalyviai aplankė garsiąją žolininkę Jadvygą Balvočiūtę. Jos teta Uršulė dirbo K. Daugirdo dvare Būgiuose. Iš tos tarnystės laikų yra išlikusi nuotrauka, kurioje dvare dirbusieji nusifotografavę su K. Daugirdu, Vanda ir Baliu Sruogomis, jų dukra Dalia.
Ekspedicijos dalyviai vyko ir į Viekšnius, kuriuose dažnai Biržiškų bei vaistininko Juozo Aleksandravičiaus šeimas lankydavęs K. Daugirdas su dukra ir jos vyru rašytoju. Pažymėtina, kad Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje 1924 metais įvyko Vandos Daugirdaitės ir Balio Sruogos jungtuvės. Netikėtas atradimas muziejininkų laukė senosios Viekšnių vaistinės ekspozicijoje: čia eksponuojami iš Pavirvytės dvaro atvežti svetainės baldai.
Ekspedicijos pabaigoje buvo aplankytos Viekšnių kapinės, kuriose palaidotas K. Daugirdas ir jo protėviai.
J. Grušo memorialinio muziejaus ekspedicijos tikslas – užrašyti J. Grušo amžininkų atsiminimus. Muziejininkei Danutei Žilionienei pavyko rasti rašytojo mamos Onos Ulčinaitės gimines – dukterėčią Aldoną Pocienę, sūnėną S. Lukoševičių,  patikslinti kai kuriuos J. Grušo gyvenimo faktus. Taip pat buvo kalbinta rašytojo sesuo Antanina Margerienė.
Prasmingi iš Aldonos Puišytės-Grigaliūnienės gauti atsiminimai. Poetė dėkinga už dvasinę paramą, kurią jautė iš vyresniosios kartos kūrėjų, jų tarpe iš J. Grušo. Menininko namuose jausdavosi jaukiai, grįždavo sustiprėjusia dvasia, tikinti savo misija – kurti. A. Puišytė liudija tai, jog J. Grušas įdomiai pasakodavo apie nepriklausomos Lietuvos rašytojus, prisimindavęs S. Nėrį, V. Mykolaitį-Putiną, L. Janušytę.
Muziejininkė Marija Macijauskienė prisiminė 1957 metais H. Vancevičiaus pastatytą J. Grušo „Herkų Mantą“, spektaklio kūrimo atmosferą, žiūrovų reakciją. Režisierius yra prisipažinęs, jog į šį spektaklį sudėjo „ne tik savo kūrybines jėgas, bet ir asmeninio gyvenimo jausmų sumaištį – skausmą dėl mylimo žmogaus netekties ir kūrybinį džiaugsmą“.
Panevėžyje gyvenančios aktorės Dalios Ievos Melėnaitės-Ramanauskienės pasakojime – J. Grušas labai šiltas, tolerantiškas žmogus. Jo santykiai su režisieriumi J. Miltiniu priminė sceną: Grušas buvo idealistas, Miltinis – skeptikas, kai abu susikibdavo, atrodė, jog bus muštynės. Kalbėdama apie „Pražūtingo apsvaigimo“ repeticijas, aktorė prisiminė autoriaus ir režisieriaus ginčus dėl gyvenimo traktuotės. Grušui norėjosi pjesę švelninti, Miltinis, priešingai, scenoje reikalaudavo žiaurybių, teigdamas, kad tikrovė yra dar juodesnė.
Vaikų literatūros muziejaus darbuotojos Vilma Petrikienė ir Daiva Šarkanauskaitė tęsė ekspediciją vaikų rašytojo Konstantino Bajerčiaus grublėtais gyvenimo vieškeliais. Važiuota į Alytų, kuriame
fotografuotos vietos, susijusios su K. Bajerčiumi. Alytuje lankytasi A. Matučio memorialiniame muziejuje,  susipažinta su čia saugomu rašytojo ir pedagogo archyvu, perduotu žmonos M. Borutaitės-Bajerčienės.
Ekspedicijos dalyviai domėjosi ir prozininko J. Kunčino gyvenimo ženklais Alytuje. Krėvės gatvėje surastas rašytojo vaikystės dviaukštis namas, aprašytas apysakoje „Baltųjų sūrių naktis“. Deja, jis jau nugriautas, namo vaizdai išliko tik alytiškių prisiminimuose ir muziejininkų nuotraukose.
Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas tęsė Juozui Apučiui skirtą ekspediciją, kurios tikslas – aplankyti rašytojo sodybą Zervynų kaime, Varėnos rajone. Sodyboje muziejininkus priėmė dukra Vijolė Aputytė ir jos dukra Ūla.
Zervynose J. Aputis įsikūrė apie 1971 m. Pastoviai čia buvo beveik 15 paskutinių savo gyvenimo metų. Sodyboje daug kas padaryta paties rašytojo rankomis. Meistrauti mokėjo: išdrožinėjo langų rėmų ornamentus, namą iš lauko apkalė lentomis, kambarius – dailylentėmis, pats išvedžiojo elektros instaliaciją, įrenginėjo palėpę. Kieme, kurį aptvėrė tvora, pasodino daug medžių ir krūmų. Ant upės kranto pastatė pirtelę. Talkino kaimynai, dailininkas L. Gutauskas. Stalystės įrankius padovanojo rašytojas R. Granauskas. Namai dar saugo rašytojo dvasią ir daiktus… Kambariuose daug knygų, rankraščių bei mašinraščių, meno kūrinių, įrėmintų nuotraukų. Palėpėje – senovinių radijo aparatų kolekcijos dalis. Viską uoliai fiksavo fotografas Z. Baltrušis. V. Aputytė pasakojo, kad tėvas mėgęs vienumą, daugiausia bendravęs su jaunystės draugais P. Repšiu ir S. Geda. Šie J. Aputį Zervynose lankydavę.
Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėją Virginiją Markauskienę domina prozininko Mykolo Sluckio asmenybė ir kūryba. Jos organizuotos ekspedicijos kelias vedė į Panevėžį, kuriame 1928-aisias gimė būsimasis rašytojas. Deja, ženklų, liudijančių M. Sluckio gyventas vietas, čia  nėra išlikę. Tai patvirtino  Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotoja Loreta Dundulienė. V. Markauskienė bendravo su rašytojo dukra Snieguole Žemguliene, gyvenančia Švedijoje. Ji žadėjo tėvo literatūrinį palikimą perduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui.
Muziejininkė Albina Protienė tęsė poetui Valdemarui Kukului skirtą ekspediciją. Bendrauta su rašytojo žmona Deimante Kažukauskaite-Kukuliene. Ji sakė, jog išpildys V. Kukulo norą, jog jo archyvas patektų į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Dabar archyvinę medžiagą tyrinėja Antanas Šimkus, rašantis disertaciją. Įdomus faktas, kad V. Kukulas savo geliančios vaikystės prisiminimus buvo pateikęs „Rubinaičio“ žurnalui: D. Kukulienės teigimu, čia atsiverta iki giliausios gelmės.
Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė tęstinę ekspediciją skyrė poetui Leonardui Andriekui, kurio rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nebuvo gausus. Ruošiantis ekspedicijai buvo sudarytas sąrašas vietų, kur L. Andriekus gyveno, mokėsi, dirbo, rašyti laiškai asmenims, gyvenantiems JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje. Lankytasi pranciškonų vienuolyne prie Kryžių kalno. Čia domėtasi saugomu L. Andriekaus rinkiniu. Su ekspedicijos metu gauta archyvine medžiaga muziejaus lankytojai galėjo susipažinti V. Paplauskienės parengtoje parodoje, skirtoje Leonardo Andriekaus 100-mečiui.
2014 m. liepos 25 d. buvo minimas Nacionalinės premijos laureato, poeto, vertėjo, kritiko Alfonso Nykos-Niliūno 95-asis gimtadienis. V. Paplauskienė daug metų tyrinėjanti šio rašytojo kultūrinį palikimą ir nuo 1992 m. bendravusi su pačiu kūrėju ta proga parengė parodą „Laisvė: būti savimi“. Per tęstines ekspedicijas surinkti eksponatai  – nuotraukos, rankraščiai,  dokumentai, laiškai, knygos, daiktai – bylojo apie menininko gyvenimą ir kūrybą. 2014 m. ekspedicijos, skirtos A. Nykai-Niliūnui, kelias muziejininkus vedė į Uteną. Čia susitikta ir bendrauta su rašytojo sesers Onos sūnumi Šarūnu Traneliu. Jis pasidalino įspūdžiais ir prisiminimais iš bendravimo su įžymiuoju dėde, parodė nuotraukų albumus, pirmąsias A. Nykos-Niliūno bibliotekos knygas.
J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjo Alfo Pakėno ekspedicijos uždavinys – aplankyti ir nufotografuoti Kauno vietas, susijusias su Vaižganto gyvenimu, patikslinti kai kuriuos biografijos faktus. Tuo tikslu kartu su muziejaus fotografu Z. Baltrušiu ir žvalgytasi. Įdomiausias fotografuotas objektas: Petro Klimo vila Žaliakalnyje, Vaižganto gatvėje. Čia rašytojas praleido paskutinius du savo gyvenimo mėnesius ir mirė 1933 metų balandžio 29-ąją. Amžininkai prisimena, jog Vaižgantas 1928 m. gegužę pašventino statinio pamatus. Namas, kurį rašytojas pavadino „Eglutės vila“, buvo rašytojo sesers Severijos duktės Bronės ir jos vyro diplomato Petro Klimo nuosavybė. Klimai buvo pasiturintys žmonės, gyveno ir dirbo Paryžiuje, į Lietuvą siuntė pinigus namo statybai, kurią kartu su architektu Feliksu Vizbaru kuravo pats Vaižgantas. Visa statyba kainavo ketvirtį milijono litų. Anuomet tai buvo dideli pinigai. Vaižgantas ir pats šiame name norėjo sutikti gyvenimo saulėlydį. Rašytojas įsikūrė dviejuose antrojo aukšto kambariuose. Deja, gyventa čia trumpai. Patiems Klimams dėl įvairių politinių pervartų savo namuose neteko gyventi. Dabar namas padalintas butais, kuriuose gyvena aštuonios šeimos – svetimi žmones. Kaip J. Tumo-Vaižganto atminties ženklas ant namo fasado sienos kabo mažutė memorialinė lenta…

Parengė pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė

Visa galerija
Atgal