Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

2013 METŲ EKSPEDICIJOS

Kai, anot Kristijono Donelaičio, saulelė vėl atkopdama budina svietą, Maironio lietuvių literatūros muziejaus žmonės ruošiasi išvykoms po rašytojų gimtines, gyventas vietas. Su viltimi: sužinoti tai, kas negirdėta, rasti ir įsigyti eksponatų. Visada atsigręžiama ir į praėjusius metus, į būtų ekspedicijų patirtį ir pamokas.
Ruošiantis sutikti K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, 2013-aisiais keliauta į Kaliningrado kraštą. Šiai išvykai atsakingai ir kruopščiai ruošėsi Seniausiosios lietuvių literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė. Norėta aplankyti ir nufotografuoti visas žinomas vietas, su kuriomis susijęs K. Donelaičio gyvenimas, pamatyti bei fiksuoti naujus lietuvių grožinės literatūros pradininko atminimo įamžinimo ženklus. Papildyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje esantį K. Donelaičio rinkinį senųjų vietų dabarties nuotraukomis – toks buvo ekspedicijos pagrindinis uždavinys. Jį pasiryžo įgyvendinti muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė ir fotografas Zenonas Baltrušis. Detalų ekspedicijos maršrutą parengė A. Gedutienė.
Stalupėnai (dabar – Nesterovas) – pirmasis kelionės objektas. Čia 1740–1743 m. K. Donelaitis dirbo muzikos mokytoju ir choro vadovu, o nuo 1742-ųjų ir mokyklos vedėju. Deja, su garsiuoju lietuviu susijusių statinių čia jau nėra: miestelis labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Muziejininkai fotografavo tą vietą, kurioje kadaise stovėjo senoji Stalupėnų bažnyčia, o prie jos – mokykla. Nufotografuoti ir miestelio vaizdai su 19 a. pastatais, kelias, apsodintas senais medžiais, vedantis iš Stalupėnų į Tolminkiemį. Ekspedicijos dalyviai užsuko į Mielkiemį (dabar – Kalinino gyvenvietė, esanti 9 km į rytus nuo Tolminkiemio). Čia K. Donelaitis ne kartą lankėsi pas bičiulį kunigą Petrą Gotlibą Milkų, Biblijos vertėją į lietuvių kalbą. Iš tų laikų išlikusi lauko akmenų ir plytų bažnyčia, pastatyta 1692 metais.  Dabar ji paversta sandėliu. Aplink šį seną statinį – daugybė gandralizdžių ir gandrų.
Tolminkiemyje (dabar – Čystyje Prudy), kuriame K. Donelaitis gyveno ir dirbo 37 metus (nuo 1743 m. iki mirties – 1780 m.), yra nemažai išlikusių ar atstatytų pastatų. Ekspedicijos dalyviai  lankėsi Tolminkiemio bažnyčioje, kurioje veikia 1979 metais atidarytas Kristijono Donelaičio muziejus, 2002 m. atstatytoje klebonijoje, (žinoma, jog kleboniją K. Donelaitis perstatė 1764–1765), apžiūrėjo atkurtus K. Donelaičio ir jo žmonos Anos Reginos statytų našlių namų pamatus, esančius kitapus šventoriaus. Ošia išlikę labai seni ąžuolai, galbūt menantys pastorių K. Donelaitį, Tolminkiemyje ne tik dirbusį įvairius darbus, bet ir kūrusį pasakėčias, čia parašiusį įspūdingas giesmes apie metų laikus – poemą ,,Metai“. A. Ruseckaitė ir Z. Baltrušis stengėsi nuotraukose įamžinti viską: pastatus, architektūros detales, ekspozicijas, gamtovaizdžius ir gyvas gėles prie K. Donelaičio kapo...
Nukeliavo muziejininkai ir į Valtarkiemį (dabar – Olchovatka), kurį mūsų literatūros klasikas ne kartą lankė, svečiuodamasis pas bičiulį kunigą ir vertėją Pilypą Ruigį, vėliau – pas kunigą Johaną Kemperį. Tuos laikus mena išlikusi 1607 m. statyta bažnyčia, kurioje, manoma, Mišias yra laikęs ir K. Donelaitis. Dabar garbių žmonių žingsnius saugojusioje bažnyčioje įrengtas žemės ūkio inventoriaus sandėlis.
Į ekspedicijos maršrutą jos vadovė A. Gedutienė įtraukė ir Gumbinę (dabar – Gusevas). Čia 1714 m. K. Donelaitis  buvo krikštytas. Deja, toji Senamiesčio bažnyčia nugriauta po Antrojo pasaulinio karo. Džiugu, jog miesto centre, skverelyje stovi skulptoriaus V. Chvalėjaus sukurtas paminklas K. Donelaičiui, pastatytas 2002 m. Ant šalia esančių namų sienų nutapytos freskos pagal poemą ,,Metai“.
Už beveik penkių kilometrų nuo Gusevo – Lazdynėliai, K. Donelaičio gimtinė. Muziejininkams teko paklaidžioti, kol ją surado, nes rodyklės į šią vietovę nėra. Dabar tai – Višnevkos kaimo teritorija. Donelaičių sodyba sudegė per karus, patys Lazdynėliai visai sunyko. K. Donelaičio tėviškę žymi paminklinis akmuo (architektas Napalys Kitkauskas, meistras Vilius Orvidas) ir 1989 m. pasodinti 275 ąžuoliukai: tuomet iškilmingai minėtas lietuvių grožinės literatūros pradininko 275-erių metų jubiliejus.
Iš Lazdynėlių lietuviško ekipažo kelias vedė į Karaliaučių, į K. Donelaičio studijų miestą. Pakeliui muziejininkai fotografavo Įsručio (dabar – Černiachovskas) ir Tepliuvos (dabar – Gvardeiskas) miestų fragmentus su vokiečių ordino statytų pilių, tvirtovių, bažnyčių griuvėsiais, gamtovaizdžius. Karaliaučiuje daug laiko ekspedicijos dalyviai praleido buvusioje Priegliaus saloje, kurioje K. Donelaičio laikais buvo Karaliaučiaus katedrinė mokykla, kurioje jis mokėsi. 1736–1740 m. šalia katedros buvusiame Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą. XX a. pabaigoje Katedra, nukentėjusi nuo karo, buvo atstatyta. Muziejininkai nufotografavo tą vietą, kur būta senųjų Karaliaučiaus universiteto rūmų, Katedrą, kurioje dabar veikia muziejus. Jo ekspozicijos skirtos Karaliaučiaus istorijai, žymiems krašto žmonėms.
Muziejininkai aplankė ir kitas lietuviams atmintinas vietas: Krantą (dabar –Zelenogradskas), kuriame gyveno, dirbo Mažosios Lietuvos kultūros veikėjai, kalbininkai Frydrichas Kuršaitis ir Aleksandras Kuršaitis, Vėluvą (Znamenską) – jos garsiąją pilį puldinėjo Herkus Mantas, ją bandė paimti ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas, Vytautas; Ragainę (Nemaną) – čia 1549–1563 m. kunigavo pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, Tilžę  (Sovietską) – filosofo Vydūno ir spaustuvininkų O. Mauderodės ir E. Jagomasto miestą.  Visur fotografuota, domėtasi istoriniais įvykiais ir asmenybėmis.
Už nuoširdžią pagalbą ir globą kelionės metu ekspedicijos dalyviai buvo dėkingi LR kultūros atašė Kaliningrade Romanui Senapėdžiui, LR konsulato Sovietske ministrui patarėjui Broniui Makauskui, Kaliningrado srities rašytojų sąjungos pirmininkui Borisui Bartfeldui.
Tai, ką muziejininkams pavyko regėti ir užfiksuoti Kaliningrade, pamatys visi Maironio lietuvių literatūros muziejaus lankytojai: šiais metais rugsėjį bus eksponuojama Aldonos Ruseckaitės ir Zenono Baltrušio  nuotraukų paroda.
J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas, lietuvių literatūros klasiko, kurio 145-ąsias gimimo metines minėsime šį rugsėjį, gyvenimo ženklų ieškojo Birštone ir Nemajūnuose. Yra žinoma, jog kurorte prie Nemuno Vaižgantas dažnai lankydavosi, jam čia patikę, netgi eilėraštį „Birštonuokimės“ parašė:
 
    Vyrai, moterys!
Senieji ir jaunieji
Sveikieji, kurie norite susirgti, paliegėliai –
Atsigauti, bloznai surimtėti, idiotai
Pagudrėti, –
Visiems, visiems, visiems –
Tik birštonuotis, birštonuotis.
 
J. Tumas-Vaižgantas, didelis gamtos mylėtojas, džiaugdavosi ja Nemajūnuose. Lankydavosi pas veterinarijos profesorių Elijošių Nonevičių (1863–1931), kunigo Anzelmo Nonevičiaus sūnėną. Vaižgantas yra parašęs esė „Vieną dieną Nemajūnuose“, kuriame prisipažino: „Ar begali būti malonesnė prievarta, kaip ištrėmimas gamtos prieglobstin!“
Muziejininkai surado E. Nonevičiaus namą. Profesoriui mirus, sodyboje įsikūrė mokytojas Urnevičius, kurio duktė Dalia Urnevičiūtė žinoma kaip poetė ir dramaturgė. Šie įdomias asmenybes menantys namai dabar nėra apleisti, juose gyvenama.

Sužinokite daugiau ir apie kitas 2013 m. įvykusias ekspedicijas:

Visa galerija
Atgal