Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

2012 METŲ EKSPEDICIJOS

Pristatant 2012 metų muziejaus ekspedicijų apžvalgą, reikėtų akcentuoti išvyką, skirtą Jonui Mačiuliui-Maironiui, kurio 150-ąjį gimtadienį iškilmingai minėjo visa Lietuva. Didysis dainius mėgo keliauti, lankyti bičiulius, įsikūrusius ne tik miestuose, miestukuose bet ir gražiose provincijos vietovėse – kaimuose bei dvaruose. Šį kartą muziejininkai nutarė aplankyti Panevėžio kraštą. Čia Maironis, Pirmojo pasaulinio karo audros nublokštas, praleido beveik tris metus: jauki Krekenava nuo 1915-ųjų iki 1918-ųjų buvo tapusi prieglobsčiu Kauno kunigų seminarijos rektoriui, čia gimė ne vienas poeto eilėraštis. Klebonija, kurioje Maironio gyventa, sudegė 1989 metais. Dabar likusios sienos užkonservuotos, langų ertmės rūpestingai užkaltos, ant vidury namo stūksančio kamino – tvirtai suręstas gandralizdis. Jis tarsi viltis, kad vietinių gyventojų pastangomis klebonija ateityje gal bus atstatyta... Visai šalia – didinga Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, 1901-aisiais pastatyta pagal architekto Ustino Golinevičiaus projektą, nuo 2011 metų bazilika. „Jos šventoriuje Maironis sodino medžius,“ – pasakojo zakristijonas Gediminas Kaspariūnas, pakvietęs muziejininkus į bažnyčią ir parodęs Atminties lentą:

 
„1915–1918
Šventoriuj tavo pasodinti medžiai mums šlama prisiminimais,
O širdyje tautos atgimimo giesmėmis.“
 
Spalvomis žaižaravo Vytauto Švarlio vitražas su Maironio žodžiais. Žvilgsnį traukė garsusis Dievo Motinos paveikslas, pasak padavimo, atvežtas į Krekenavos apylinkes dar ankstyvaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais ir 1409-aisiais pirmąkart paminėtas istoriniame šaltinyje. Šis atvaizdas turįs, kaip sako tikintieji, stebuklingos galios. Jo garbei buvo sudėtos giesmės lenkų ir lietuvių kalbomis. „Marijos giesmė. Prie stebuklingo šv. Marijos paveikslo Krekenavos bažnyčioje“ – tokį kūrinį Maironis įdėjo į savo poezijos knygą „Pavasario balsai“, ilgas maldos valandas praleidęs prie Dievo Motinos.
Ekspedicijos dalyvės Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė, muziejininkė Nijolė Raižytė ir šių eilučių autorė dabartinėje klebonijoje saugomose senose archyvinėse knygose bandė ieškoti Maironio įrašų, bet nerado. Matyt, tuo metu jose rašyta nuolatinių bažnyčios šeimininkų, rektorius Jonas Mačiulis buvo garbus svečias...
Maironį viliojo vaizdingos Krekenavos apylinkės. Amžininkai mena jį dažnai lankius Varnakalnį. Ten net savo suolelį turėjo, apie kurį rašė:
 
Kas tą vietelę aplankys,
Tai rankai ačiū pasakys,
Kuri suolelį tašė, kalė.
Čia taip malonu ir ramu.
Pripildo paukščiai čiulbimu
Tą žalią be pastogio salę.
 
1987 metais ši vieta pažymėta paminkliniu akmeniu ir suoleliu, tašytu dabartinių poezijos gerbėjų.
Muziejininkai surado ir kadaise garsų Mitriūnų dvarą. Maironio „Čičinske“ skaitome:
 
Į Čičinsko puikų dvarą
Nuo Mitriūnų ir Lenčių
Suvažiavę duoda garą
Daug bajorų, daug svečių...
 
Žinoma, kad 18 a. pab.–20 a. pr. dvaras priklausė didikams Koriznoms. Mitriūnų mūriniai rūmai pastatyti 1855-aisiais. Iš Koriznų dvarą nupirko Juozas Savickis, vėliau čia gyveno Savickių vaikai ir vaikaičiai. Dabar mus pasitiko apleistas parkas, pastatų griuvėsiai… Sunku patikėti, jog dar 1982 metais vienoje rūmų pusėje gyveno žmonės. Kelią į dvarvietę nurodęs vietinis gyventojas Mykolas Rusteika savo fotografijų albume surado seną puikių Mitriūnų dvaro rūmų nuotrauką. Tokį vaizdą kadaise galėjo regėti Maironis.
…Viliojo pamatyti ir gražųjį Mučiūnų kaimą, į kurį Jonas Mačiulis kartais atplaukdavo valtimi. Išgirdę, kad ruošiasi atvykti garsusis poetas, kaimo gyventojai ne tik mokydavosi jo dainų, bet ir sutvarkydavo savo kiemus, merginos išravėdavo darželius, nes Maironis mėgo gėrėtis gėlynais. Dabar Mučiūnai – mirštantis kaimas, daugelis sodybų negyvenamos. Praeities skambesį mena tik Nevėžio vingiai.
Kopėme ir į Upytės piliakalnį, kitaip dar vadinamą Čičinsko kalnu. Padavimas apie nugrimzdusį žiauraus pono dvarą atsirado dėl jame esančio gilaus įdubimo. Legendinius pasakojimus iš vietinių bus girdėjęs ir Maironis, jų motyvą įaudė į savo poemą. Tokios istorijos – karšta kibirkštis kūrėjui.
Į Rodų II dvarą Upytės dešiniajame krante lydėjo Vilmutė Kaspariūnienė iš Petriškių. Ji papasakojo, jog ilgą laiką šis dvaras priklausė garsiai Švoinickių šeimai. Dabar dar yra išlikę nemažai dvaro fragmentų. Restauruota koplyčia-mauzoliejus. Statinio projekto autorius italų architektas L. Cezaris Anikinis. Koplyčioje, pastatytoje iš lauko akmenų, skaldos ir plytų, buvo palaidoti Švoinickiai, jų tarpe ir žinomas dailininkas, 1863–1864 sukilimo dalyvis Romanas Švoinickis (1845–1915). Manoma, kad Maironis su dailininku nebuvo susitikęs, žinojęs apie jį iš kitų pasakojimų.
R. Švoinickis garsėjo kaip geras peizažistas, paveikslų Krekenavos bažnyčiai tapytojas, istorikas, kolekcininkas. Nuo 1904 metų jam pastoviai apsigyvenus Rodų dvare, šis tapo muziejumi. Įdomu tai, kad R. Švoinickis ne tik rinko archeologinius radinius, ginklus,  senovinius drabužius, baldus, meno kūrinius, bet turėjo ir žymių žmonių autografų kolekciją. Ar joje būta Jono Mačiulio-Maironio rankraščio, galime tik spėlioti…
Fotografas Zenonas Baltrušis ir muziejininkė Nijolė Raižytė fiksavo reikšmingiausias ekspedicijos akimirkas, įspūdingiausius Maironio pamėgtų vietų vaizdus. Žinoma, šiandien jie kitokie, negu buvo kadaise. Laikas ir žmonės jau yra nesugrąžinamai ištrynę kai kuriuos vizualinės krašto istorijos sluoksnius, bet tai, kas liko, ir šiandien mums atveria prasmingąją pažinimo gelmę.
…Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinio V. ir B. Sruogų namų-muziejaus darbuotojai vyko į Lenkiją. Šios ekspedicijos tikslas – aplankyti Štutovo mieste fašistinės Vokietijos įkurtą Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje kaip įkaitas 1943–1945 metais kalėjo rašytojas profesorius Balys Sruoga. Rinkta informacija apie stovyklą, fotografuoti lagerio fragmentai, susiję su kalinių gyvenimu, veikla, buitimi. V. ir B. Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė ir muziejininkė Vaida Bareišaitė susitiko su Štuthofo muziejaus archyvo vadove Danuta Driva ir jos kolegomis, kurie perdavė lagerio dokumentų kopijas apie B. Sruogą. Įsigytas kino filmas apie stovyklą.
Štuthofo koncentracijos stovykla buvo įkurta lenkų tautos bei Gdansko pamario miestų žydų naikinimui. Lagerio statybos paruošiamieji darbai buvo pradėti 1939 metų rugpjūtį. Rugsėjį atvežti pirmieji politiniai kaliniai.
1942-aisiais jau buvo daug statinių: komendantūros pastatas, barakai, skirti kaliniams, valgyklai, krautuvėlei, ligoninei, lavoninei. Tais pačiais metais savo darbą pradėjo krematoriumas, kurio kaminas rūkdavo dieną ir naktį… Šalia krematoriumo buvo pastatyta ir dujų kamera, kurioje mirdavo pats didžiausias kalinių skaičius. Lagerio kartuvėse buvo vykdomos mirties bausmės, apie kurias kiti kaliniai neturėjo žinoti. Gdansko gestapas siųsdavo į lagerį telefonogramą, kurioje būdavo informacija apie nuteistąjį mirti kalinį: vardas, pavardė, lagerio numeris. Šiuo pagrindu komendantas įsakydavo įvykdyti nuosprendį. Nuo lagerio įkūrimo iki jo pabaigos buvo užregistruota 110 000 kalinių. Per šį laikotarpį mirė 65 000 kalinių. Iš jų 28 000 žydų. Žinoma, tai apytikrė statistika. Tikslaus skaičiaus niekas nežino.
Balys Sruoga su lietuvių inteligentų grupe Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo įkalintas1943-aisiais. Tais metais į Štuthofą buvo atvežta daug įvairių tautybių žmonių: norvegų, danų, rusų, anglų, austrų, belų, čekų, danų, prancūzų, graikų, estų, latvių ir kitų. 
1943 metų birželio 14 dieną B. Sruoga rašė:
 
„Aš senas rašytojas, dvidešimt metų skynęs kelią vokiečių kultūrai Lietuvoje, dvidešimt metų mokęs Lietuvos jaunimą branginti ir gerbti vokiečių kultūrą, nieko niekad neveikęs prieš Vokietiją ir vokiečius, net ir minties tokios neturėjęs, – aš, senas rašytojas, visiškai nekaltai esu ištremtas iš savo tėvynės, uždarytas lageryje, pasidaręs kažkoks nereikalingas daiktas. Taip, tokioje padėtyje net gali išprotėti. Ar ilgai išlaikysiu tėvynės ilgesį –  nežinau, bet būti kažkokiu daiktu labai sunku.“
 
Atvežtieji iš Lietuvos gyveno barake, kuriame  buvo dieninės ir naktinės patalpos. Jas skyrė prausykla ir tualetas. Nuteistieji miegojo trijų aukštų gultuose, turėjo pjuvenų ar šiaudų prikimštas pagalves bei užklotus. Tokiame barake tilpo apie 500 kalinių. Statinys, kuriame gyveno lietuviai, neišliko, yra tik pamatai. Muziejaus archyve saugomi lietuvių kalinių sąrašai.
1945 metų sausio 25 dieną beveik 30 tūkstančių kalinių paliko Štuthofą –  lageris turėjo būti likviduotas.  Mirties maršas tęsėsi 10 dienų. Esesininkų šaudymai, šaltis, ligos, badas…1945-ųjų gegužės 10 dienos rytą į baisiąją stovyklą įžengė sovietų armijos kariai. Rašytojas, profesorius Balys Sruoga Lietuvos rašytojų pastangomis iš Torūnės sovietiniu lėktuvu grįžo į Lietuvą.
1962 metais buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje įkurtas muziejus. Šiandien Štuthofas gausiai lankomas turistų iš viso pasaulio.
…Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė domėjosi istoriko, pedagogo, rašytojo Petro Tarasenkos biografijos faktais. Eksponatų rinkinys muziejuje apie jį itin kuklus. Ruošiantis ekspedicijai sužinota, jog Kaune gyvena dukra Natalija, žinių apie dėdę gali suteikti ir Gediminas Tarasovas, rašytojo brolio Anatolijaus sūnus.
Jauniausia dukra Natalija Tarasenkaitė apie savo tėvą saugo pagarbius atsiminimus: dukros augo auklėjamos tėvų pavyzdžiu ir žodžiu, nemušamos, nors diržas ir kabėjęs matomoje vietoje… Lupti pora kartų gavęs tik brolis, – taip buvo nubaustas už netinkamą elgesį su mergaitėmis. Tėvai gyveno darniai. Kasdieniniai pietūs buvo šeimos ritualas. Kilminga, poniška mama buvo tradicijų puoselėtoja. Namuose švęsdavo įvairias šventes. Natalija Tarasenkaitė prisimena, kaip tarpukariu, per šv. Velykas tėvas apsivilkdavo karininko uniformą ir eidavo su vizitais. Šv. Kalėdos buvo organizuojamos Karininkų ramovėje, ten vaikus vesdavo į dovanų kambarį…
Namuose visada būdavo gyvūnų. Šeima nuolat priglausdavo benamius paklydėlius. Tėvas nevalgydavo vištienos, vištas augino, su jomis draugavo, neleisdavo jų pjauti.
N. Tarasenkaitė leido muziejininkams susipažinti su jos namuose saugomomis šeimos nuotraukomis, kai kurias jų padovanojo muziejui.
G. Tarasovas pasakojo, jog dėdė buvo puikus sodininkas ir daržininkas. Jo namo didžiuliame sklype visa augmenija vešėte vešėjo. Atėjusiems svečiams įteikdavęs dvi kraiteles: į vieną reikėjo gamtos gėrybes rinktis sau, į kitą – šeimininkui.
Amžininkai prisimena P. Tarasenką buvus ne per daug kalbų, visada ką nors dirbantį.
Turėdamas pulkininko laipsnį ir galėdamas pragyventi iš pensijos, nuo 1932 metų
P. Tarasenka visiškai atsidėjo archeologo darbui. Vasarą namuose nebūdavo, vykdavo į ekspedicijas. Grįždavo tik rudenį, maišais su archeologiniais radiniais nešinas. Dviračiu buvo išvažinėjęs visą Lietuvą. Norėdamas vaikams papasakoti jos istoriją, pradėjo rašyti knygas.
…J. Grušo memorialinio muziejaus rinkinys pasipildė dailininkų Valentino Antanavičiaus ir Edmundo Saladžiaus, filologės Donatos Linčiuvienės prisiminimais apie rašytoją, kuriuos užrašė muziejininkė Danutė Žilionienė. V. Antanavičius pasakojo:
 
„Žinojau Grušą iš mokyklos laikų. Mokiausi Kauno dailės mokykloje, tada teatre buvo rodomas „Herkus Mantas“, jis skambėjo labai patriotiškai. <…> Labai šviesus spektaklis to meto aplinkoje. <…> Neatsimenu, ar pats sugalvojau, ar Aldona Pocienė pasiūlė nutapyti jos dėdės, rašytojo Juozo Grušo portretą. Tai buvo 1984 metais. Nuvažiavome į Kauną, kelias valandas pabuvome, pasidariau eskizus. Visą laiką kalbėjomės. Rašytojas buvo atviras, nes mano pažintis su jo giminaite buvo mano padorumo garantija.“
 
Edmundui Saladžiui iliustruoti J. Grušo apsakymų ir novelių rinkinį „Gyvų sienojų namai“ 1985 metais pasiūlė leidykla „Vaga“.    
 
„Kalbėjomės kambaryje prie rašomojo stalo. Rašytojas buvo susikaupęs, ramus, neatrodė labai ligotas. Pamatęs iliustracijas, jis pažvalėjo, susimąstęs ilgokai apžiūrinėjo ir pasakė: „Viskas gerai, viskas labai puiku. Darykite.“ <…> Manęs nenustebino, kad jis taip ramiai priėmė jauno (mus skiria pusė amžiaus) dailininko gana neįprastus, modernizmu dvelkiančius darbus. Tai buvo ne tik tolerancija, kuria rašytojas garsėjo. Jis pats nemėgo štampų, stereotipų, savo kūryboje juos laužė ir buvo modernus, tik dėl santūraus charakterio galėjo pasirodyti abejingas.“
 
D. Linčiuvienė J. Grušą prisimena su didžiule meile ir pagarba:
 
„Vieną kartą kalbėtis teko „Gintaro“ restorano kavinėje, nes leidykloje neradome ramaus kampelio. Prisimenu, kalbėjomės apie „Meilę, džiazą ir velnią“. Paklausiau, iš kur taip gerai pažįsta jaunimo problemas. Rašytojas atsakė, kad iš gyvenimo patirties. Grušas buvo iš tų rašytojų, kurie galėjo leisti knygas ir be redaktoriaus. Jis jautė žodžio reikšmę, taisydavo, net perrašinėdavo savo kūrinius. Jam galėjai tik patarti, pasiūlyti. Nuostabu, kai redaktoriaus ir rašytojo nuomonės sutampa.“
 
Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė ekspediciją skyrė poetui, prozininkui, vertėjui Stasiui Anglickiui. Daug informacijos suteikė jo sūnūs Rimantas ir Anatolijus, perdavę muziejui gausų tėvo archyvą: dienoraščius, kūrybinius rankraščius, laiškus, nuotraukas, knygas. Atėjo laikas pasižvalgyti po rašytojo gimtinę, gyventas vietas, jas  nufotografuoti.
S. Anglickio gimtinė – Bernotavas, kaimelis Plungės rajone. Čia gauta skaudi  pirmoji neteisybės pamoka. Tėvų namas, kurį pastatė senelis, stovėjo ant žemės, nuomojamos iš kunigo. Kontaučių klebonas labai pigiai nupirko pastatus ir pareikalavo, jog Anglickiai per penkiolika dienų išsikraustytų. „Tos skriaudos atminimas ilgai slėgė šeimą, tuo labiau, kad ji buvo patirta iš dvasiškio žmogaus, kunigo,“ – rašė Stasys Anglickis 1938 metais.
Baigęs universitetą Kaune, germanistikos ir lietuvių kalbos studijas, jaunas mokytojas 1933-aisiais pradėjo dirbti Šiaulių berniukų gimnazijoje. Dabar tai Juliaus Janonio gimnazija. Muziejininkai džiaugėsi, jog čia pagarbiai saugomas S. Anglickio atminimas. Ekspedicijos metu važiuota ir į Kuršėnus. Kuršėnuose yra Stasio Anglickio pagrindinė mokykla. Čia rašytojas 1943–1966 metais dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas. Minint mokytojo ir poeto šimtmečio jubiliejų, buvo įsteigtas muziejėlis-memorialinis kambarys, įdomus autentiškumu: kuklūs inteligento baldai ir daiktai, nebylūs kūrėjo gyvenimo liudininkai… Mokytojas Anglickis buvęs labai reiklus ir sau, ir kitiems. Mokiniai jį vadino Kirviu ir Vaikščiojančia enciklopedija. Nesibardavo, kalbėdavo lėtai ir įtaigai. Gyveno erdvioje sodyboje Olesinėje, netoli Kuršėnų. Tai žmonos tėvo, žinomo gydytojo Ipolito Žitkevičiaus buvusi vasarvietė. Į Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinius Rimantas ir Anatolijus Anglickiai  perdavė įdomias šio laikotarpio nuotraukas.
…Šiuolaikinės literatūros skyriaus žmonės domėjosi rašytojų Juozo Apučio, Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus biografijos faktais, lankė menininkus pažinojusius asmenis, gyventas vietomis. Šie garsieji žodžio meistrai dar taip neseniai buvo su mumis. Daugeliui kalbintųjų atrodo, kad dar reikia didesnio laiko atstumo jų gyvenimo atvėrimui, jų atrastai tiesai pažinti. Įsimintina kelionė į Justino Marcinkevičiaus gimtąjį kraštą. Važatkiemis, Alksniakiemis, Prienai… Visur tik šviesiausieji prisiminimai.
Reikia tikėtis, jog ateityje šio skyriaus muziejininkams Albinai Protienei ir Edmundui Kazlauskui pavyks užrašyti įdomių pasakojimų, prasmingais eksponatais papildyti rinkinius.
 …2012 metais muziejininkai keliavo išeivių rašytojo Algimanto Mackaus gyvenimo takais. Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė su kolegomis aplankė gimtinę Pagėgius, susitiko su A. Mackaus gimnazijos mokytojais, kurie rūpinasi archyvine medžiaga, esančia rašytojo vardo muziejuje. Susipažinta su eksponatais, padarytos rankraščių ir nuotraukų kopijos. Ieškant žmonių, bendravusių su poetu, rašyti laiškai į Vašingtoną, Čikagą, Niujorką, Baltimorę. Savo prisiminimais apie artimą bičiulį pasidalino Jo Ekselencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Ekspedicijos metu sukaupta daug vertingų eksponatų, kurie dar laukia išsamesnio tyrinėjimo.

 

Pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė,
nuotraukos – Zenono Baltrušio

 

Visa galerija
Atgal