Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

2011 METŲ EKSPEDICIJOS

Pirmieji 2012-ųjų Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojų kvalifikacijos kėlimo seminarai buvo skirti ekspedicijų aptarimui. Kaip ir kiekvienais metais šimtai kilometrų nuvažiuota, su įdomiais žmonėmis susitikta, muziejinių vertybių ieškota.
Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė aplankė poeto Sigito Gedos gimtąsias vietas. Veisiejų krašto muziejuje apžiūrėta ekspozicija, skirta Gedai. Kaip ekspedicijos organizatorė teigia, čia yra daug vertingos medžiagos, stebina, jog kruopščiai ,,surinkta kiekviena iškarpėlė, kiekvienas tekstelis, kur paminėta poeto, vertėjo pavardė“. Muziejuje susitikta su mokytoja J. Vaikšnoraite, kuri yra surinkusi daug prisiminimų apie rašytoją, turi ir jo laiškų. J. Vaikšnoraitė padovanojo muziejininkams originalių fotografijų, rankraštį-kalbą, pasakytą S. Gedos baigiant Veisiejų vidurinę mokyklą. Jame būsimasis poetas rašė: pritilk, vėjau, nešnarėk jaunų, vešlių liepaičių viršūnėse. Leisk mums atsisveikinti su motina-mokykla, leisk įsiklausyti į senutės žemės jaunatviškai veržlų pulsą. Jinai laukia mūsų, kaip kiekvienas medis laukia savo atžalos, kaip kiekviena naktis laukia žvaigždžių, kad tos šviestų jai...
Poeto tėviškėje Pateruose nufotografuota sodyba. Ją iš S. Gedos nupirko Viktoras Ūsas, ekspedicijos dalyviams papasakojęs apie buvusių šeimininkų gyvenimą. Iš tų laikų išlikę šulinys, tvartelis, sodas, rašytojo iš kelionių parvežti ir pasodinti bambukai. Gyvenamasis namas jau perstatytas.
Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė keliavo Jono Strielkūno gyvenimo vieškeliais. Pamatyta gimtoji sodyba Putauskų kaime, kuris yra pakeliui į Vabalninką, pravažiavus Žaliosios girią. Nebėra Strielkūno tėvų statyto namelio. Poeto vaikystę, jaunystės dienas mena klėtis, šulinys ir keli seni ąžuolai. Sodyboje apsigyvenęs eigulys B. Juozulėnas pavasarį vis perduodavęs Vilniuje gyvenusiam J. Strielkūnui klevų sulos...
Vabalninke, kuriame 1957 m. poetas baigė vidurinę mokyklą, muziejininkus sutiko muziejaus vedėja Vida Skujienė, mokytojai Algirdas ir Mirdza Garbauskai, Aldona Jurevičienė, Regina Samukienė, Ona Šoblinskienė. Jie atvėrė savo prisiminimų skrynią, ten daug gražiausių žodžių apie labai kuklų, visada mylėtą ir lauktą Joną Strielkūną. Į Vabalninką jis mėgo atvažiuoti, atvykdavo beveik kasmet, ypač mėgo svečiuotis per Žolinę. Pašnekovai teigė, kad poeto eilėraščiuose gali rasti savitą vabalninkiečių bruožą – ypatingą, keistai graudų humoro jausmą, mokėjimą ir atjausti, ir pasišaipyti. Paryžiaus gatvėje Strielkūnas kažkada nuomojosi kambarį. Tai   aš tame Paryžiuj gyvenau, / kai ožkos gnaibė liesą balų žolę, – rašė viename savo eilėraštyje...
Ekspedicijos metu surinkti A. Butkevičiaus, V. Mizaro, A. Garbausko prisiminimai. Juose pasakojama apie J. Strielkūno darbą Biržų redakcijoje, gyvenimą Panevėžyje, Vilniaus laikotarpį.
Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė tęsė ekspediciją ,,Viktoro Katiliaus memorialinės vietos“. Kaune, Žaliakalnyje (Šviesos g. 3) buvo nufotografuotas namas, kuriame V. Katilius gyveno nuo 1945 m. iki mirties. Medinis pastatas, statytas 1932 m., priklausė teisininkui J. Švelnikui, prieškario laikų užsienio reikalų ministerijos kanceliarijos viršininkui. Antrame aukšte buvo V. Katiliaus nuomojamas butas. Čia buvo sukaupęs turtingą biblioteką, kurią dabar saugo Vilniuje gyvenanti dukra, dailininkė Rūta Katiliūtė. Ji Maironio lietuvių literatūros muziejui perdavė dalį tėvo palikimo.
Šviesus V. Katiliaus paveikslas išliko namo savininko dukters Birutės Švelnikaitės-Arlauskienės atmintyje: buvo mielas žmogus, optimistas, linksmas. Kai grįžo iš tremties, ilgai nerado darbo, dirbo geležinkelyje juodą darbą, prisimenu, pareina namo purvinais rūbais, tačiau švytintis. N. Raižytė užrašė jos atsiminimus.
Vaikų literatūros skyriaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė keliavo į Vilnių susitikti su prozininko K. Maruko (Marijono Krasausko) dukra Sigita Jarmalavičiene. Ji, peržiūrėjusi saugomą rašytojo archyvą, maloniai sutiko dovanoti muziejui K. Maruko dokumentus, rankraščius, spaudinius, bičiulių laiškus. S. Jarmalavičienė pasidalino savo prisiminimais apie tėvą: labai mylėjęs žmones, buvęs vaišingas, turėjęs gerą jumoro jausmą, nepraktiškas, aistringas žvejys.
Daugelį gali nustebinti tas faktas, kad K. Marukas netapo Komunistų partijos nariu, nors dar prieš II Pasaulinį karą įsijungė į nelegalią komjaunimo veiklą, buvo 16 lietuviškosios divizijos karys, pokariu dirbo Aukščiausiosios tarybos prezidiume.
K. Maruko palikimo eksponatai liudija sudėtingą laikmetį, įvykius, žmonių santykius.
Gyvenimo realijos, abejonės savimi, kūrybinis nerimas atsispindi K. Maruko užrašų knygelėje, kurios 1949–1950 metų įrašai – tarsi slaptas jauno menininko dienoraštis. Įdomus eksponatas ir kontorinė knyga, prirašytu mėlynu rašalu. Joje – aforistinės mintys, vaizdingi posakiai, įvairi informacija apie savo artimuosius, kaimynus, kolegas. Štai keli K. Maruko įrašai:
 Ką Paulius (Širvys) prisigyveno po karo? Lūpinę armonikėlę, ir viskas. Net rudeninio palto nebeturi. Ir laimingas. Paulius – mūsų sąžinė. Jeigu jo nebūtų – sunku būtų tikėti į gerą, į žmogiškumą.
Deja, pergalės vaisiais mums neteko naudotis. Ant mūsų galvų užsirioglino tie, kurie gyvavo, buvo stiprūs prie buržuazinės valdžios. Deja, mes proletarai tik mokėjom kovoti už revoliucines idėjas. Įkurti soc. Valstyb. Bet jos saldžių vaisių neteko ragauti.
Vaikų literatūros skyriaus muziejininkė Vilma Petrikienė vykdė ekspediciją, skirtą Gendručiui Morkūnui, fizikos mokslų daktarui, kurio pirmoji knyga ,,Vasara su katašuniu“ (2005 m.) buvo įvertinta kaip sėkmingas debiutas vaikų literatūroje. Ekspedicijos tikslas – susitikti su rašytojo artimaisiais, jo mokytojais ir bičiuliais, aplankyti gimtąsias vietas. G. Morkūnas apie savo gyvenimo pradžią taip kalbėjo: Gimiau 1960 metų rugpjūtį mažyčiame kaimelyje Žaliosios girios pakraštyje, nepakartojamame Vabalninko krašte, kažkada garsėjusiame linais, bitėmis, linksmais ir nuoširdžiais žmonėmis. Linų ir bičių beveik nebeliko, tačiau žmonės – tokie pat šilti ir geri.
Vabalninko miestelyje muziejininkai susitiko su G. Morkūno motina Brone Eidukoniene, kuri daug pasakojo apie sūnų, prisimindama jį kaip gerą, ,,mokslinčių“ vaiką, kuriam geriausios lauktuvės iš miesto visada būdavę knygos – skaityti išmoko trijų metų. Gendrutis gimęs Laužuose, vėliau gyveno Medžiūnuose, Rateliuose. Apie 1982 m. tėvai nusipirko namą Vabalninke. Mokėsi B. Sruogos vardo vidurinėje mokykloje, kurią baigė aukso medaliu. Mokytojoms A. Jurevičienei, B. Viržintienei, J. Skeberdienei liko tik gražiausi prisiminimai: buvęs labai stropus mokinys, viską išmokdavo, puikiai sekėsi ir matematikos uždavinius spręsti, ir rašinius rašyti. Dabar mokyklos bibliotekoje įrengta atskira lentyna, kurioje yra visos G. Morkūno knygos.
Tikslindama kūrėjo biografijos faktus, V. Petrikienė Vilniuje aplankė rašytojo žmoną Reginą Morkūnienę. Ji dalinosi prisiminimais, muziejui padovanojo vyro vaikams rašytas knygas, taip pat G. Morkūno iš anglų kalbos verstą romaną, kuris išleistas jau po vertėjo mirties. Ranka rašytų rankraščių nėra. Tekstai spausdinti kompiuteriu. Pats save vadino ,,rašiku“. Prieš kūrybos valandas mėgo pažaisti ,,Pokerį“. Rašydamas buvęs slapukas. Žmonai neprasitaręs, kad rašo knygą vaikams. Prisipažino tik tuomet, kai gavo atsakymą iš leidyklos, jog kūrinys bus spausdinamas. Būdamas žymus mokslininkas fizikas-radiologas, per paskutinius penkerius gyvenimo metus parašė penkias grožinės literatūros knygas, iš jų dvi buvo nominuotos kaip geriausios metų knygos vaikams.
Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė tęsė 2010 metais pradėtą Pauliaus Jurkaus ekspediciją. Keliauta į Bostoną ir Niujorką. Bendrauta su rašytojo žmona Vida Jurkuviene ir dukra Daina. Jos sudarė sąlygas peržiūrėti P. Jurkaus archyvą, atrinkti eksponatus. V. Paplauskienės rūpesčiu nuotraukos, rankraščiai, dokumentai, laiškai, piešiniai ir kita vertinga archyvinė medžiaga parvežta į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Šiuo metu tariamasi dėl P. Jurkaus paveikslų perdavimo. Lietuvoje lankytasi rašytojo gimtinėje Žemaičių Kalvarijoje. Bendrauta su bendruomenės pirmininku Br. Kleinausku, kunigu A. Sabaliausku, Jurkaus pusbroliu J. Kinčiumi. Šis papasakojo atsiminimų apie rašytojo motiną.
 J. Kinčius teigė, kad jau mokykloje Paulius Jurkus garsėjo kaip gražiai piešiantis jaunuolis. Telšiuose muziejininkai aplankė Žemaitės gimnaziją, jos muziejų, peržiūrėjo ir fotografavo medžiagą, susijusią su P. Jurkumi, V. Mačerniu, Z. Tenisonaite, J. Augustinavičiumi. Keliaujant P. Jurkaus gyvenimo ir kūrybos takais, V. Paplauskienės sudarytas ekspedicijos maršrutas vedė į Plungę, Klaipėdą, Palangą, Mažeikius, Kretingą, Kauną. Visur ieškota ir rasta žmonių, kurie pasakojo apie P. Jurkų. Šviesiomis praeities spalvomis rašytojo portretą žodžiu tapė E. Alseikaitė-Mikulskienė, Br. Jurkutė, K. Dokšaitė-Šimkienė, R. Dokšaitė-Šakalienė, Z. Dokša, M. Lakačiauskas, E. Pavalkienė. Ekspedicijos metu gauta per du tūkstančius eksponatų.
Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Reda Žekienė tęsė ekspediciją, skirtą Julijai Švabaitei-Gylienei. Aplankyta Vilkaviškio gimnazija (dabar čia veikia Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka), kurioje mokėsi J. Švabaitė, Didžiųjų Šelvių kaimas. Jame būsima menininkė gyveno iki išvykimo į Paryžių (1939 m.), lankydavosi iki pasitraukimo į Vakarus 1944-aisiais. Didžiuosius Šelvius ekspedicijos dalyviams aprodė rašytojo A. Vaičiulaičio sūnėnas J. Stoškus. Nufotografuota J. Švabaitės laikus menantys pastatai, sodas. Paežerių dvare įsikūrusiame Vilkaviškio krašto muziejuje domėtasi kaupiama medžiaga apie J. Švabaitę-Gylienę. Muziejaus direktorius Antanas Žilinskas su ekspedicijos dalyviais vyko į Čyčkus. Čia buvo rašytojos gimtoji sodyba, kuri, deja, neišliko. Dabar gali matyti tik pievas...
Muziejininkai aplankė ir Alvito kaimą, kuris su nostalgija minimas rašytojos kūriniuose. Šiuo metu atstatoma šv. Onos atlaidais garsėjusi Alvito bažnyčia, joje dažnai lankydavosi Julija ir jos tėvai.
 J. Švabaitės-Gylienės ekspedicijos metu surinkta 110 vienetų įvairių eksponatų: nuotraukų, rankraščių, dokumentų, laiškų, spaudinių. Jie papildė rašytojos rinkinį, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
J. Grušo memorialinio muziejaus darbuotojai tikslina Juozo Grušo biografijos ir kūrybos faktus, užrašo prisiminimus. 2011 metais muziejininkei Danutei Žilionienei apie rašytoją pasakojo A. Mikuta, G. Tarasovas, R. Aleksandravičiūtė-Korsakienė, A. Šapkauskaitė-Pocienė.
Poetas A. Mikuta prisiminė apsilankymus J. Grušo namuose Kalniečių gatvėje, susitikimus ,,Nemuno“ redakcijoje, rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. A. Mikutą dramaturgas stebino giliu mąstymu, sugebėjimu lyginti ir rūšiuoti tikrovės reiškinius, analizuoti literatūrą bei teatrą, formuluoti redakcinius uždavinius, kūrybinius tikslus, apibūdinti kultūros situaciją ir menininkų pastangas atsinaujinti ir tobulėti. Nepastebėjau, kad jis ką nors labai keiktų, piktintųsi kokiais nors valdininkais, redaktoriais, režisieriais, kvaila tvarka, žodžiu, su efektais reikštų savo neigiamas emocijas, kaip kad darė kiti garsūs autoriai. Nebent grakščiai pasišaipydavo, tarsi apgailestaudamas, jog kažkas taip neprotingai pasielgė. Jis buvo itin dėmesingas modernioms meno kryptims ir jauniems autoriams.
G. Tarasovas mokėsi su J. Grušo sūnumi Sauliumi vienoje klasėje ir tapo bičiuliais. Kaip bendraklasis lankydavosi jo tėvų namuose. Mena J. Grušą sėdintį prie stalo, rašantį ar skaitantį. Vaišindavo obuoliais.
Skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus dukra R. Korsakienė prisiminė iš ąžuolo iškaltų rašytojo ir jo žmonos Pulcherijos portretų sukūrimo istoriją.
Dukterėčios A. Šapkauskaitės-Pocienės atmintyje – J. Grušas švelnus, nedrąsus, nemėgęs išsišokti, paprastas ir vaišingas, savo namuose glaudęs visus, kam reikėjo pagalbos. Šalia jo būdavo labai jauku. Jis išlaikė visus namus, juokaudavo: „Avinėli, pasipurtyk“. Prisimenu jo frazę, kad sugyventi su tobulu žmogumi nėra menas. Menas – sugyventi su netobulu žmogumi.
...Kiekviena ekspedicija muziejininkams savita ir įdomi. 2012-ieji paskelbti Muziejų ir Maironio metais. Vėl keliausime po Lietuvą. Mus lydės Kunigo ir Poeto žodžio šviesa:
O paskui tekini su palaima maldos,
Pasiskirstę kiekvienas sau dalį,
Eisme dirbti ir vargt dėl bendrosios naudos,
Kaip kas moka, numano ir gali.
 
Parengė pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė
Visa galerija
Atgal