Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

2010 METŲ EKSPEDICIJOS

Maironio lietuvių literatūros muziejaus žmonės turi gražią tradiciją: pažvelgus į praėjusius metus, aptarti buvusias ekspedicijas, jų įspūdžiais ir eksponatų gavimo džiaugsmu pasidalinti su visais.
2010-aisiais buvota įvairiose Lietuvos vietose. Ekspedicijų keliai vedė į Vilnių, Birštoną, Skuodą, Marijampolę, Igliauką, Demeniškes, Avižienius, Viešvėnus, Baibokus. Esame dėkingi žmonėms, kurie mus lydėjo kelionėse, dosniai dalijo sukauptą informaciją ir patarimus, dovanojo eksponatus.
Susipažindama ir tyrinėdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje esančius vaikų literatūros kūrėjų rinkinius, muziejininkė Vilma Petrikienė atkreipė dėmesį į tai, jog Albino Andriulionio archyvas yra minimalus. Idėja surengti ekspediciją gimė išgirdus radijo laidą, kurioje Romas Sadauskas ir Stasys Lipskis kalbėjosi apie nepelnytai pamirštą rašytoją A. Andriulionį. Su šiais kultūrininkais buvo susisiekta, ruošiantis ekspedicijai. Ieškota informacijos ir įvairiuose leidiniuose, ir Lazdijų rajono Kraštotyros muziejuje.
Ekspedicijos metu aplankytas Seirijų seniūnijoje esantis Demeniškių kaimas – Albino Andriulionio gimtinė. Čia vasaromis dabar gyvena rašytojas Romas Sadauskas. Jis parodė muziejininkams A. Andriulionio sodybos vietą, pažymėtą medine atminimo lenta. Gimtosios trobos jau nėra. Tik pamatų akmenys, obelys, liepos... Tėviškės vaizdas išliko A. Andriulionio eilėraštyje, virtusiame daina:
 
Šiaudais dengta trobelė
Langeliais mažutėliais
Ir girgždančiom durelėm –
Tai mano tėviškėlė.
 
Gale trobos darželis
Prisėtas pinavijų,
Už jo tvoros berželis,
Žilvičiai susiviję.
 
Prie vartų stovi kryžius,
Pasenęs, susikaupęs,
Prie jo iš darbo grįžęs,
Tėvelis atsiklaupia...
 
Ekspedicijos dalyviai aplankė netoliese esančiame Avižienių kaime gyvenančią Andriulionio brolio dukrą Jadvygą Andriulionytę-Vailionienę, guvią senolę, kuri papasakojo savo atsiminimus apie dėdę, labai gerą, žmonių mylimą. Mokytojas, bibliotekininkas, vertėjas pasikeitus santvarkai nepritapo prie sovietinės valdžios ir dirbo gamykloje paprastu darbininku. Jo kūryba buvo nustumta į užmarštį.
Muziejininkams Albino Andriulionio biografiją patikslino rašytojo dukra Jūratė Andriulionytė-Voloskevičienė, gyvenanti Kaune. Ji apibūdino tėvą kaip altruistą, gyvenusį neramų gyvenimą, žmogų, kuris domėjuosi viskuo: ,,šoko, vaidino, vertė, rašė, net filmą ruošėsi kurti“. J. Voloskevičienė padovanojo muziejui nuotraukų iš šeimos archyvo ir Andriulionio užrašytus atsiminimus apie Liudą Girą.
Vaikų literatūros skyriaus vedėjos Daivos Šarkanauskaitės vykdytos ekspedicijos tikslas buvo aplankyti Birštone esančią Vytauto Petkevičiaus sodybą-Kodėlčiaus dvarą, nufotografuoti rašytojo namus, užrašyti žmonos Raisos Petkevičienės atsiminimus. Sužinota, kad sodyba įsigyta 1976-aisiais: Petkevičių šeimą paviliojo ne tik Vytauto vaikystės upė Nemunas, bet ir apylinkių grožis – menininkas gyvendavęs ne tik vasarą, bet atvykdavęs ir žiemą. Čia užaugo rašytojo vaikai, anūkai, proanūkiai.
Visi kūriniai, datuoti nuo minėtų metų, buvo parašyti šiame dvare. Viską jame tvarkė pats šeimininkas. Remontavo ir statė pastatus. Naująjį sodybos namą projektavo architektas G. Baravykas. Netoli ir pirtis, rūkykla, dirbtuvės medžio darbams. Vaikams skirtoje dalyje V. Petkevičius buvo įrengęs sūpynes, smėlio dėžę, laipynę indėnų mūšiams, namelį žaidimams bei miegui. Jo prieangyje ir dabar kabo užrašas ,,Gamta – mūsų motina“. Sodybą puošia medinės ir metalo skulptūros, sukurtos liaudies meistrų. Ant didžiulio akmens pritvirtintas metalinis kryžius-saulutė – Tėvo Stanislovo Dobrovolskio dovana. Tai jis Petkevičių pavadino pempe, nes šis sunkiaisiais laikais šaukė Gyvi, gyvi...
 40 arų sklype rašytojas laikė didžiulį bityną. Pats gamindavo avilius. Viename iš jų buvo įtaisęs langelį, kad galėtų stebėti bičių gyvenimą – norėjo parašyti knygą ,,Bitutė Greitutė“. Deja, nespėjo... Dabar bičių nebėra, liko tik keli tušti aviliai. Prieš mirtį liepė bityną išdalinti. Pasiėmė vaikai, kaimynai, birštoniečiai.
Raisa Petkevičienė, parodžiusi visą sodybos teritoriją, padabintą gėlynais, pakvietė į namus. Rašytojo darbo kambaryje viskas taip pat, kaip V. Petkevičiui gyvam buvus, niekas neliesta. Prie lango rašomasis stalas, apkrautas popieriais, daug pieštukų, nes mėgęs jais rašyti. Knygų spinta pilna rankraščių ir knygų. Kambario sienas puošia dailininkų paveikslai. Menėje-svetainėje – dailus židinys, ąžuolinis sostas su karūna ir monograma, išdrožtas V. Majoro rašytojui jubiliejaus proga. Ant sienų daug meno kūrinių, paties V. Petkevičiaus portretų. Rašytojo žmona dosniai atvertė bendro gyvenimo prisiminimų skrynią, perdavė muziejui knygų, leido perfotografuoti archyvo nuotraukas.
 V. Petkevičiaus vaikai – dukra Liudmila, sūnūs Vytautas ir Petras, atvykę į Vaikų literatūros muziejų, daug įdomaus papasakojo apie tėvą. Atmintyje išliko jo noras parodyti gamtos grožį, raginimas kurti, linksmi žaidimai. Kai išleisdavo naują knygą vaikams, į namus grįždavo pripirkęs skanėstų. Ryškus vaikystės įspūdis – vėliavos siuvimas Petkų Vyčiaus dvarui. Baltais šilkais Liudmila išsiuvinėjo Vytį ir lotynišką šūkį Cedo nulli (Niekada nenusileidžiu). Šie atsiminimai, užrašyti muziejininkių, papildys V. Petkevičiaus biografiją.
Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus darbuotojos B. Glaznerienė ir V. Bareišaitė, vykusios į Biržų rajoną, aplankė Baibokų kaimą, kuriame susipažino su rašytojo Balio Sruogos vaikystės ir jaunystės metų aplinka. Sužinota naujų detalių apie sodybą, patikslinti su ja susiję faktai. Viską aprodė B. Sruogos brolio Aniuolo vaikaitis Algirdas Sruoga ir jo žmona Patricija.
Muziejininkes džiugino tai, kad gyvenamasis namas mažai pakeistas, viduje daug autentikos. Seklyčioje ta pati koklių krosnis, tie patys baldai – komoda, lova, gultas, kėdė. Kitur – Sruogos laikus mena spintos, pečius. Išlikusi patalpa, kurioje buvo verdamas alus.
Žinoma, kad šalia namo buvo išsidėstę vienuolika pastatų. Dabar išlikę tik klėtis, klėtelė ir dūminė pirtis. Kieme yra senas dubeniuotas akmuo, prie kurio atšliauždavo žalčiai gerti pieno. Juos galima regėti ir šiandien.
Rašytojo tėvai turėjo 100 ha žemės. Dabar ji priklauso Sruogų palikuonims.
Baibokų kapinėse yra B. Sruogos tėvų ir giminaičių kapai. Juos aplankė ir nufotografavo ekspedicijos dalyviai.
Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė tikslino Onos Pleirytės- Puidienės gyvenimo faktus. Pavyko nustatyti rašytojos gyvenamąją vietą Kaune. Namas Žaliakalnyje išlikęs ir šiandien. Dabartinis adresas: Rūtų gatvė, numeris 3. Ant šio namo sienos yra atminimo lenta, skirta istorikui I. Jonynui. Galbūt ateityje čia atsiras ir Onai Pleirytei- Puidienei skirtas įamžinimo ženklas.
Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, tyrinėjusi pedagogo, vertėjo, literatūros tyrinėtojo Viktoro Katiliaus archyvą, lankė rašytojo gyventas vietas. Pirmiausia važiuota į Igliauką. Šiame miestelyje 1910 metais V. Katilius gimė. Kur ir kiek čia gyventa yra nežinoma. Net bibliotekininkės, rengusios šimtmečiui skirtą parodą, negalėjo pasakyti, kur stovėjo Katilių namas. Jis, kaip teigė giminaičiai, iš Igliaukos vėliau buvo išvežtas ir perstatytas Marijampolėje. Į šį miestą muziejininkus lydėjo bibliotekininkė Gražina Maliejienė. Nufotografuotas senasis gimnazijos pastatas: čia V. Katilius mokytojavo. Aplankyta R. Stankevičiaus vidurinė mokykla, buvusi Marijampolės mokytojų seminarija, kurioje rašytojas metus dirbo. Toliau ekspedicijos kelias vedė į Kybartus. Čia 1928 metais V. Katilius baigė ,,Žiburio“ komercinę mokyklą. 1939–1941 m. Kybartuose jį visi pažinojo kaip mokytoją, gimnazijos direktorių. Čia vedė, augino pirmagimę Eglę. Kybartus ir karo pradžią V. Katilius yra aprašęs romane „Akvariumas patrankos koserėje“.
K. Donelaičio gimnazijos mokytoja Zita Jasaitienė ekspedicijos dalyvius pakvietė į muziejų, kuriame skirta vietos ir V. Katiliui, padovanojo mėgėjišką filmuką apie miestą.
Rašytojo archyvą saugo ir tvarko Vilniuje gyvenanti dukra dailininkė Rūta Katiliūtė. Iš jos muziejus įsigijo V. Katiliaus vertimą iš lenkų kalbos – Maironio poemą ,,Z nad Biruty“. Rankraštinis sąsiuvinis iliustruotas vertėjo piešiniais. Iš žmonos Elenos Kvedaraitė-Katilienės N. Raižytė užrašė atsiminimus. Pažintis su rašytojo V. Katiliaus šeima tęsiasi.
D. Žilionienė, dirbanti J. Grušo memorialinio muziejuje, kiekvienais metais ieško žmonių, pažinojusių ir bendravusių su garsiuoju dramaturgu. Kadangi rašytojo namuose saugoma nemažai dailės kūrinių, ekspedicijos metu bandyta sužinoti kai kurių atsiradimo istorijas. Vilniuje aplankyta ir kalbinta grafikė Birutė Žilytė-Steponavičienė. Ji papasakojo, jog su J. Grušu susipažino Palangoje, pirmasis įspūdis: „Tylus, santūrus. Pats nepradeda kalbos, šypsosi, stebi...“ Nebuvę artimi draugai, bet vis susitikdavę bičiulių kompanijoje, teko svečiuotis ir J. Grušo namuose Kaune. Dailininkė su vyru Algirdu Steponavičiumi iliustravusi rašytojo kūrinius, prisiminė jų atsiradimo aplinkybes. Muziejui B. Žilytė padovanojo keturis grafikos darbus, jau retenybe tapusią knygą ,,Eglė žalčių karalienė“, kuriai sukūrė iliustracijas.
Dėstytoja filologė Irena Bubinienė prisiminė savo susitikimus su Juozu ir Pulcherija Grušais. Akcentavo tai, kad menininkas apie savo asmeninį gyvenimą nebuvo linkęs atvirauti, kalbėdavo apie meną, knygas, kultūrinio gyvenimo aktualijas. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jautėsi labai vienišas, vis sakydavo, kad visi jį pamiršo, jaudinosi, kad teatrai nebestato jo pjesių. Į klausimą, ar buvo galima išvesti J. Grušą iš pusiausvyros, ilgametė bičiulė atsakė, kad jai neteko matyti rašytojo supykusio, įsikarščiavusio. Kai buvo uždraustas spektaklis „Pijus“, J. Grušas yra sakęs: „Jie galvoja, kad eisiu iš proto. Aš žiūriu ramiai: šiandien neleidžia, ryt apsigalvos, laikai pasikeis...“
I. Bubinienė prisipažino, jog Grušų namuose suvokusi, kad ,,yra gyvenime dvasios prabanga, kad sunku, bet galima nugyventi gyvenimą taip, kad išliktų harmonija tarp tavo jaunystės idealų, kūrybos ir viso gyvenimo. Iš Grušo galima pasimokyti ir sugebėjimo bendrauti, neužkraunant kitiems savo asmeninių išgyvenimų, ir sugebėjimo mylėti“.
 Aktorė Doloresa Kazragytė prisiminė J. Grušą kaip teatro žmogų, jo nedirbtinį kuklumą. Stebėdamas repeticijas, aktorius vis girdavęs ir sakydavęs: ,,Atsiprašau, kad jums tenka kalbėti mano taip netalentingai rašytą tekstą.“ Per generalines visada ateidavo ir sėdėdavo tamsioje salėje. Po premjerų surengdavo labai šaunų, turtingą vaišėmis balių teatro bufete. Nesakydavo garsių tostų, tyliai padėkodavo...
D. Kazragytė ne kartą lankėsi ir rašytojo namuose. Iš pokalbių įstrigusi viena J. Grušo frazė: „Jokia politika neverta nė vieno kraujo lašo.“ Dar pabrėžė atskirai ištardamas žodį ,,politika“.
Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas domėjosi klasiko gyvenimu Vilniuje. Į šį miestą Vaižgantas atvažiavo 1907 metais sausio 6 dieną ir čia gyveno iki 1911-ųjų vasario. Trisdešimt aštuonerių kunigas buvo atsiųstas Žemaičių vyskupijos dirbti Petro Vileišio leidžiamų ,,Vilniaus žinių“ redakcijoje. Pritrūkus lėšų, laikraštis bankrutavo. Tuomet J. Tumas-Vaižgantas su Antanu Smetona įsteigė naują kultūros ir visuomenės laikraštį ,,Viltis“.
Gyvendamas Vilniuje, Vaižgantas laikydavo šv. Mišias šv. Mikalojaus bažnyčioje. Jis rūpinosi, kad joje pamaldos vyktų lietuvių kalba.
Ekspedicijos dalyviai aplankė bei užfiksavo visas vietas, susijusias su kunigo ir rašytojo gyvenimu sostinėje. Susitikta su profesore Aldona Vaitiekūniene, kuri savo namuose saugoja Vaižganto rašomąjį stalą. Jį žada padovanoti muziejui. Muziejininkai tikisi, jog šis memorialinis baldas sugrįš į Kauną, į Vaižganto namus prie Nemuno.
Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė organizavo ekspediciją prozininko ir poeto Pauliaus Jurkaus gyvenimo ir kūrybos keliais. Važiuota į Telšius, Sedą, Žemaičių Kalvariją. Muziejininkai tikslino rašytojo gyvenimo faktus, nufotografavo gimtąsias vietas. Aplankytas ,,Alkos“ muziejus, Sedos gimnazija. Ekspedicijos metu gauta vertingų eksponatų. Tai prieškario laikų, Vokietijos ir Amerikos laikotarpių fotonuotraukos, rankraščiai, laiškai, spaudiniai, knygos. Ekspedicija bus tęsiama šiais metais.
Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Reda Žekienė vykdė pirmąjį ekspedicijos, skirtos JAV gyvenančiai rašytojai Julijai Švabaitei-Gylienei, dalį. Pagrindinis uždavinys – rinkti medžiagą apie šią kūrėją, tikslinti jos gyvenimo faktus, išsiaiškinti turimose nuotraukose esančių žmonių vardus ir pavardes, nustatyti jų ryšį su menininke. Su J. Švabaite-Gyliene susirašinėta, iš jos gauta fotonuotraukų, rankraščių, spaudinių. Aplankyta ir fotografuota Vilkaviškio rajone esanti rašytojos gimtinė Čyčkai.
Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė 2010 metais organizavo dvi ekspedicijas. Pirmoji buvo skirta literatūros tyrinėtojai ir kritikei Elenai Nijolei Lapinskaitei-Bukelienei. Norėta ieškoti fotonuotraukų, kuriose būtų įamžinti įvairūs profesorės gyvenimo momentai, artimieji ir draugai, užrašyti atsiminimus, tikslinti biografijos faktus. Rūpėjo aplankyti, nufotografuoti Elenos Bukelienės gimtinę Kungiuose, Telšių rajone. Ekspedicijoje lydėjo ir talkino Telšių V. Borisevičiaus gimnazijos mokytoja lituanistė Gražina Normantienė, pasitikusi muziejininkus Viešvėnuose. Ji pasakojo, kad profesorė senuose archyvuose ieškojo savo giminės šaknų, sudarinėjo genealoginį medį, giminę kildino iš žymių XIX a. filologų Antano ir Jono Juškų bei Motiejaus Valančiaus giminės šakos. Visai netoli Viešvėnų – E. Bukelienės gimtoji sodyba, dvarelis, statytas 1906 metais. Dabartiniai jo šeimininkai dar saugo čia esančius Lapinskų šeimos daiktus, menančius būtą gyvenimą: smagius giminės suėjimus, jaunimo šokius, vaidinimus, kuriuos režisuodavo Elena. Atsiminimus apie tai muziejininkams pasakojo E. Bukelienės pusseserės Jadvyga ir Genovaitė Gintalaitės, jaunystės dienų draugas Steponas Mažeika, gyvenantys Vembūtuose.
 Jog tėviškės trauka nepaprasta, yra pripažinusi pati E. Bukelienė. Ant netoliese namų esančio piliakalnio savo genties atminimui ji pastatė metalinį kryžių šalia jau buvusio medinio, žymėjusio maro aukų kapus. Dabar tas kryžius, kaip ir sodyba, mena pačią profesorę ir jos neužmirštamus darbus.
Poetės Danutės Paulauskaitės eksponatų Maironio lietuvių literatūros muziejuje itin mažai. V. Markauskienė ryžosi rengti ekspediciją, norėdama papildyti rašytojos rinkinį fotonuotraukomis ir atsiminimais. Išsiruošta į Skuodą, į susitikimą su Paulauskaitę pažinojusiais, bendravusiais, padėjusiais kasdienybės varguose. Skuodo bibliotekoje su muziejininkais bendravo jos darbuotojos Vida Šlečkutė ir Judita Galdikienė, poetas Stasys Jonauskas, kultūrininkas Edmundas Untulis. Visi noriai prisiminė poetę. Buvusi mažakalbė, daug skaitydavo, net tas pačias knygas – ypač Dostojevskį ir Čechovą – po keletą kartų. Ateidavo į biblioteką tiesiog pasižmonėti. Jei pasitikėdavo žmogumi, tai išpasakodavo visas bėdas. Palikusi darbą ir butą Vilniuje, karšino mamą, vis svajodama grįžti į sostinę, bėdojosi, kad Skuodas toks užkampis... Deja, negrįžo. Po mamos mirties liko čia gyventi, ligų varginama, beveik su niekuo nebendraudama. Sodybėlės varteliai vis viela užsukti – užeiti negalima. Knygas ar raštelius reikėdavę palikti pašto dėžutėje. Neįsileido ir iš Vilniaus atvažiavusio Valentino Sventicko, nes šis atvežė pašalpą, ne stipendiją ar premiją. Ji rašytoja, ne elgeta...
Skuodo muziejaus direktorė Aldona Ozolienė ir istorikė Joana Šleinienė prisiminė paskutinius D. Paulauskaitės gyvenimo metus. Sunkūs jie buvę: visai nenorėjo bendrauti, žmonių neprisileido. Užgeso vieniša savo namelyje... Vienišystė buvo poetės pasirinkimas.
... Ekspedicijų įspūdžiai ilgai neblėsta. Kaip ir noras keliauti, pažinti, atrasti. Tai kaip žarijų pūtimas: iš mažos kibirkštėlės į didelę liepsną, iš menkutės žinios į didelių atradimų viltį.
Parengė pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė

Atgal