Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

2009 METŲ EKSPEDICIJOS

Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvyko tradicinis seminaras, kuriame muziejininkai pristatė 2009 metų ekspedicijų ataskaitas, dalijosi įspūdžiais iš kelionių.
...Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė aplankė dramaturgo, prozininko Algirdo Landsbergio gyventas vietas Čikagoje, Vašingtone, Baltimorėje, Niujorke, Putname. Iš kūrėjo giminaičių ir rašytojų gavo vertingos archyvinės medžiagos, kuri papildys šios muziejininkės rūpesčiu sukauptą didelį A. Landsbergio rinkinį.
 Lietuvoje organizuota išvyka į rašytojo gimtuosius Kybartus. Deja, karo metu šis miestas buvo subombarduotas, todėl nėra išlikusių jokių A. Landsbergio gyvenimo ženklų. Kybartų istoriją muziejininkams pasakojo kunigas V. Stakėnas.
Ekspedicijos metu išsiaiškinta, jog Paežerių buvusio dvaro rūmuose įsikūręs Vilkaviškio krašto muziejus turi A. Landsbergio knygas, bet čia nėra jokio jo archyvėlio. Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kurią baigė A. Landsbergis, taip pat nerasta muziejinės medžiagos.
Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Eglė Krikščiūnaitė tyrinėjo dramaturgo, literatūros kritiko Kosto Ostrausko biografiją ir kūrybą. Ji surinko duomenis apie šeimą, gimines, bičiulius, mokslo bei darbo kolegas, asmenis, bendravusius su rašytoju ir aplankė Kaune, Veiveriuose, Vilkaviškyje su K. Ostrausko gyvenimu susijusias vietas. Laikinojoje sostinėje susitikta su rašytojo vaikystės drauge, gydytoja Jūrate Dievaitiene. Profesorė prisiminė buvusį gimnazijos bendramokslį, perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui ilgus metus saugotas nuotraukas, laiškus, knygą.
Buvusi Ostrauskų kaimynė Žemuosiuose Šančiuose Genovaitė Raulinaitytė muziejininkams kalbėjo apie rašytojo motiną. Tai buvo labai išlaikyta moteris, tvarkinga, mokėjo dailiai megzti. G. Raulinaitytės atmintyje išlikęs K. Ostrauskas – santūrus, visada pasitempęs, su malonia šypsena. Jis ir motina buvę labai artimi, santykiai – pagarbūs, todėl Ostrauskienė sunkiai išgyveno sūnaus pasitraukimą iš Lietuvos. Vėliau džiaugėsi atsiradusia galimybe pas jį išvykti.
Apie rašytojo motiną pasakojo ir Veiverių parapijos klebonas Mykolas Skučas, kuris priminė tą faktą, jog prasidėjus karui Ostrauskienė atvyko į Veiverius ir glaudėsi pas jo tėvus. Tas namas, vadinamas špitole, iki 1975 metų dar buvo, o vėliau jį nugriovė.
Muziejininkai ekspedicijos metu apsilankė ir Vilkaviškyje. Šiame mieste K. Ostrauskas gyveno neilgai. Būsimasis dramaturgas iš Vilkaviškio išvyko 1930-aisiais, būdamas ketverių metų. Čia 1926–1930 metais katedros vargonininku ir bažnyčios choro vadovu dirbo rašytojo tėvas K. Ostrauskas. Deja, senoji katedra, į kurią tėvas skubėdavo kasdien, neišliko: per karą buvo sugriauta.
...Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė tęsė ekspediciją „Vydūno memorialinės vietos“. 2008 metais aplankius rašytojo gimtąsias vietas Šilutės rajone, 2009-aisias žvalgytasi po Kauną, rinkta reikalinga informacija. Žinoma, kad Vydūnas Kaune niekada nėra gyvenęs, bet mielai čia lankydavo savo bičiulius, atvykdavo iš Tilžės skaityti paskaitų. Kaune, Lietuvos universiteto Didžiojoje salėje, 1922 metų kovo 22 dieną garbiajam filosofui, kultūros veikėjui, rašytojui 60-mečio proga buvo suteiktas garbės daktaro vardas. Po šio apdovanojimo filosofas skaitė paskaitą „Mokslas ir menininkas“. J. Tumo-Vaižganto bute senamiestyje jubiliato garbei buvo surengtos vegetariškos vaišės, kuriomis rūpinosi S. Čiurlionienė-Kymantaitė. Tą pačią dieną Valstybės teatre buvo parodyta A. Sutkaus režisuota Vydūno drama „Vaidilutė“. Prezidento ložėje sėdėjo Respublikos prezidentas Antanas Smetona su šeima.
Ekspedicijos nuotraukose užfiksuotas rašytojo lankytos vietos, įamžinimas Kaune: Vydūno alėja, Adelės ir Pauliaus Galaunių namai Žaliakalnyje, Lietuvos universiteto pastatas, Vydūno vidurinė mokykla ir joje esantis muziejus.
Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė lankėsi poeto, prozininko, dramaturgo, vertėjo Kazio Puidos sodyboje Naujasodyje. Kelią į ją parodė Babtų kraštotyros muziejaus direktorė Janina Danauskienė, nes nuorodų, kad tai yra rašytojo sodybvietė, nėra. Dar tebestovi miestietiškas dviejų aukštų mūrinis namas su dviem balkonais ir veranda, kuriame 1938–1945 metais gyveno K. Puida su antrąja žmona teisininke Stefanija Girdvainyte. Kieme išlikę ir kiti statiniai: medinis namas darbininkų šeimoms, didelis ūkinis pastatas. 1939-aisiais vienkiemiui priklausė ir 23 ha žemės. Rašytojas norėjo įkurti modernų ūkį. Dabartinis savininkas Rinkevičius sodybą nupirko iš Kazio ir Stefanijos Puidų sūnaus Gedimino, kuris čia praleido ankstyvosios vaikystės dienas.
 Iš muziejui J. Danauskienės padovanotų Liudvikos Gailevičiūtės-Arbuzienės atsiminimų galima sužinoti įdomių detalių apie Puidų gyvenimą Naujasodyje: kaip atrodė namo gyvenamieji kambariai, kokie buvo šeimininkų pomėgiai.
Ekspedicijos dalyviai Panevėžiuko kapinėse aplankė rašytojo kapą. 1989 metais kunigas R. Mikutavičius, klebonavęs Babtuose, pasirūpino pastatyti tautodailininko V. Žilinsko sukurtą koplytstulpį, ant kurio užrašytas sakinys iš K. Puidos romano „Magnus Dux“: „Viskas praeina, viskas grįžta, niekas išgyventa nepradingsta“.
...Į netoli Panevėžio esantį Senamiesčio vienkiemį, kuriame 1934-1965 metais gyveno mokytojas, poetas, prozininkas, vertėjas Matas Grigonis buvo išvykę Vaikų literatūros muziejaus darbuotojos. Ekspediciją rengė vedėja Daiva Šarkanauskaitė. Sodyboje M. Grigonis apsigyveno pasitraukęs iš pedagoginio darbo. Laiką skyrė kūrybai ir sodininkystei, dalyvavo įvairių draugijų veikloje. Prie namo yra atminimo lenta, dviejuose kambariuose Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka įkūrė literatūrinę ekspoziciją. Muziejininkų suspėta viską apžiūrėti: dabar ekspozicija jau perkelta į rekonstruotą Puziniškio dvarelį.
Ekspedicijos metu rašytojo giminaitis Aleksandras Mikutavičius padovanojo rankraštinę M. Grigonio knygelę, parengtą Sibire ir knygą „Tėvynės ilgesys“, kurioje pasakojama tremtyje leisto lietuviško laikraštėlio istorija.
...Juozo Grušo memorialiniame muziejuje sukaupta daug atsiminimų apie šių namų garsųjį šeimininką. 2009 metais muziejininkė Danutė Žilionienė kalbino bibliografą, literatūros ir spaudos istoriką Vladą Žuką, aktorę Jūratę Onaitytę, rašytojo seserį Birutę Grušaitę-Gvaizdikienę, sūnaus Vytauto bendradarbį Petrą Vegį, Kauno dramos teatro aktoriaus Kęstučio Genio žmoną Lolitą Genienę, skulptorių Kazimierą Straigį. 
Profesorius V. Žukas padovanojo muziejui spaudai rengiamų atsiminimų rankraštį, kuriame – J. Grušo mintys, pasisakymai, apimantys visą aštuntąjį 20 amžiaus dešimtmetį, su tiksliomis užrašymo datomis. Kai bibliografas patį rašytoją kalbino imtis atsiminimų, šis griežtai atsisakė: „Nerašau ir nerašysiu, nerandu požiūrio, kaip visa tai papasakoti. Negalima parašyti visko, kaip iš tikrųjų buvo, o meluoti nenoriu. <...> Meno kūrinyje gali šiaip ar taip pakreipti, o čia reikia teisybę rašyti “.
J. Onaitytė prisiminė savo pirmąjį susitikimą su J. Grušu. Jis įvyko teatre, kai aktorei teko šventinio koncerto metu skaityti rašytojo ,,Liūdną novelę apie beprotę Konstanciją“. Režisieriui V. Balsiui Kauno dramos teatre statant ,,Herkų Mantą“, jauni aktoriai apsilankė dramos autoriaus namuose, norėdami gauti palaiminimą tolimesniam repeticijų periodui. Jaunimui tuomet įsiminė J. Grušo pasakymas, jog dramaturgas, statant pjesę teatre, turi dalyvauti repeticijų procese ne kaip diktatorius ar savo kūrinio kontrolierius, o kaip jaučiantis tos dienos pulsą, nuotaiką gyvas kūrėjas, repeticijose įsiklausantis į gyvai tariamą scenoje žodį, ir, jei čia pat gimsta improvizacijos metu kažkas nauja ir reikalinga, tai reikėtų fiksuoti.
L. Genienės atmintyje atgijo vakarai J. Grušo namuose: „Atsisėsdavau kamputyje, nedrįsdama net pajudėti ar paklausti, ir klausydavausi. Pasakoti Grušas tikrai mokėjo. Galėjai klausytis ir klausytis – pro tave plaukė jo paties ir jo kartos menininkų gyvenimas“ ...
Sesuo Birutė Grušaitė savo vaikystės dienose brolį Juozą prisimena buvus rūpestingą ir atidų: „Visada parveždavo saldainių, riešutų , o man dar ir knygučių. Pradžioje knygutės buvo tik su paveikslėliais, o kada pramokau skaityti, tai ir su skaitiniais. O kokios buvo šventės, kaip mes jų laukdavome... Man augant buvo parenkamos vis gilesnio turinio knygos. Kai tėvas su visuomeniniais reikalais nuvažiuodavo į Kauną, Juozas niekada neužmiršdavo bent keletą knygelių įdėti ir taip aš turėjau nemažą knygynėlį, kas kaimo mergaitėms buvo neįprasta“.
K. Straigis, buvęs J. Grušo kaimynas, prisiminė, kaip jam teko vykdyti tuometinės miesto valdžios užsakymą: iš žalvarinės skardos nukalti Barborą – dovaną dramaturgo 80-mečiui. Nukalė ir su karūna, ir su kryžiumi, kuris buvo prieš pat sveikinimą nusuktas, nes ,,ar galėjo partiniai vadai su kryžiumi į sceną eiti ?“ Kryžius rašytojui buvo paduotas po minėjimo...
P. Vegys papasakojo apie savo apsilankymus Pulcherijos ir Juozo Grušų namuose, šeimininkų svetingumą, Vytautą Grušą, kuris, jo nuomone, iš tėvo buvo paveldėjęs ramumą ir gerumą.
...J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfonsas Pakėnas organizavo ekspediciją ,,Vaižgantas žemaičiuose“. Jos tikslas – aplankyti vietas Žemaitijoje, susijusias su Vaižganto gyvenimu ir kūryba, jas nufotografuoti, pakalbinti vietinius gyventojus bei bažnyčių klebonus. Keliauta į Kulius, Mosėdį, Laižuvą.
Į Mosėdį J. Tumas atvyko iš Mintaujos 1895 metų vasarą. Žinoma, kad čia gyvendamas bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, pats pradėjo leisti ,,Tėvynės sargą“. Dabartinis miestelio klebonas Liudas Dambrauskas aprodė kleboniją, kurioje gyveno vikaras J. Tumas, papasakojo su rašytoju susijusių anekdotų. Muziejininkai susipažino su Mosėdžio bažnyčios istorija.
Po trejų metų Vaižgantas buvo perkeltas į Kulius, kuriuose klebonavo Vincentas Jarulaitis, pradėjęs statyti naują bažnyčią. V. Jarulaitis globojo jaunutę Sofiją Kymantaitę, sesers Elžbietos dukrą. Ją mokyti patikėjo atsiųstajam vikarui J.Tumui. Susipažinę Kuliuose, S. Čiurlionienė-Kymantaitė ir Vaižgantas išliko bičiuliais visą gyvenimą.
 J. Tumas ne tik uoliai dirbo kunigo darbą, bet ir platino draudžiamąją lietuvių literatūrą – nuošalūs Kuliai šitam slaptam spaudos darbui buvo itin tinkami. Apie tai ekspedicijos dalyviams pasakojo klebonas Jonas Bašinskas, atvėręs ir senosios mūrinės klebonijos, ir bažnyčios, prie kurios statybos bei altorių įrengimo buvo prisidėjęs Vaižgantas, duris. Šventoriuje dabar yra gražus kunigo ir rašytojo atminties ženklas – koplytstulpis su žodžiais iš testamento: „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“. Paminklo autorius – tautodailininkas Vytautas Stumbras.
Iš Kulių J.Tumas perkeliamas į Micaičius, vėliau išvažiuoja dirbti į Vilnių. Į Žemaitiją sugrįžo tik 1911 metais, tapo Laižuvos parapijos klebonu. Laižuvoje muziejininkai, lydimi seniūno Stanislovo Toleikio, apžiūrėjo miestelį. Bažnyčia, kurią pastatė kunigas ir poetas Antanas Vienažindys, kurioje dirbo Vaižgantas, sudegė Antrojo pasaulinio karo metais. L. Toleikis pateikė įdomių žinių apie J. Tumo pažintį su laižuviškiais knygnešiu Jonu Reivyčiu, fotografu Jonu Motuzu.
 Ekspedicijos dalyviai miestelio kapinaitėse pagerbė A. Vienažindžio atminimą ir nufotografavo jo kapą.
... Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė 2009-aisiais tyrinėjo muziejuje esantį poetės Onės Baliukonytės rinkinį. Jis nedidelis: knygos, laiškai, nuotraukos, rankraščiai. Tikintis rasti daugiau eksponatų, apsispręsta vykti į rašytojos tėviškę, Alytaus rajone esančius Kančėnus. Ruošiantis ekspedicijai bendrauta su O. Baliukonytės dukra Benigna Kasparavičiūte, artima bičiule Angele Valiene, Alytaus krašto muziejaus direktore Audrone Jakunskiene, Kančėnų bibliotekos vedėja Rita Mikuckiene, fotografu Faustu Augustinu.
Ekspedicijos metu muziejaus fotografas Zenonas Baltrušis nuotraukose užfiksavo rudeniškas poetės gimtąsias vietas: Kančėnus, Bukaučiškes, Daugus. Gaila, kad jau neišliko tai, ką saugojo O. Baliukonytė savo atmintyje: nebėra poetės aprašytos didžiosios liepos, numelioruotas vienkiemis, kuriame gyventa... Menininkė svajojusi įsigyti, sutvarkyti Bukaučiškių pradinę mokyklėlę – stilingą seną pastatą. Deja, neturėta lėšų, likęs neišsipildęs noras. Profesorė literatūrologė V. Daujotytė-Pakerienė yra rašiusi, kad ta mokyklėlė būtų geriausia vieta bent atminimo lentai pakabinti, jog čia mokėsi Onutė Baliukonytė.
...Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas, 2008 metais parengęs didelę pomirtinę prozininkės, eseistės, dramaturgės Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybos apžvalginę parodą, 2009-aisiais rinko informaciją apie Vilniaus vietas, kuriose ji gyveno bei mokėsi. Susitikta su rašytojos motina menotyrininke Ingrida Korsakaite, kuri suteikė daug reikalingų žinių. Išsiaiškinti pastatų ir kitų objektų, susijusių su J. Ivanauskaitės gyvenimu Vilniuje, adresai. Ekspedicijos metu I. Korsakaitė lydėjo muziejininkus. Buvo nufotografuoti ne tik pastatai, kuriuose gyveno, mokėsi J. Ivanauskaitė, bet ir detaliai fiksuotas jos paskutiniojo buto savitas interjeras – gausybė daiktų, liudijančių rašytojos asmeninį gyvenimą bei pomėgius. Kaip teigia I. Korsakaitė, jis paliktas toks, kaip buvo Jurgai gyvai esant. Šiame bute lankėsi daug intelektualų, mokslo ir meno žmonių. Čia vykdavo ir kai kurie Lietuvos Tibeto rėmimo grupės narių susirinkimai.
Ekspedicijos metu nufotografuota ir Turniškėse esanti rašytojos senelio, akademiko Kosto Korsako vila, jos aplinka ir interjeras. Viloje J. Ivanauskaitė praleido daugelį savo gyvenimo vasarų.
E. Kazlauskas, besidomintis rašytojos archyviniu palikimu, tikisi, kad ateityje dar daug eksponatų papildys J. Ivanauskaitės muziejinį rinkinį. Jurgos pasaulis visada bus įdomus kūrybingiems, vertybių ieškantiems žmonėms.
„Mums viskas yra brangu iš didelio rašytojo gyvenimo, net jo siuvėjo sąskaita“, –   kadaise yra pasakiusi mokytoja, bibliotekininkė O. Šimaitė. Tai galėtų patvirtinti ir Maironio lietuvių literatūros muziejininkai, dėkingi visiems, dovanojusiems eksponatų, lydėjusiems vingiuotais ekspedicijų keliais.
 
Parengė pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė,
nuotraukos – Zenono Baltrušio
Visa galerija
Atgal